TEODORAS MILKUS MALDAUJA SAVO PIRMĄJĄ PAČIĄ

       – Broli mano, – tarė darbdavys, – prieš gerą dešimtį metų tamsta buvai aktorium, paskui instruktorium, paskui dekoratorium, paskui raštininku, paskui dispečeriu, cinko ėsdintoju, požemių restauratorium, alaus etikečių klijuotoju, restorano durininku... Dievaži, kuo tamsta nesi dirbęs!
       Darbdavys įbedė liūdną žvilgsnį Milkui į veidą.
       – Dabar aš studijuoju dailėtyrą, – sumurmėjo Milkus, teisindamas savo pilką išvaizdą. – Tai labai keičia žmogaus veidą.
       Darbdaviui nusibodo krapštyti degtuku ausį.
       – Broli mano, – vėl tarė jis. – Tamsta dėtas, aš nešdinčiausi iš šio miesto. Argi nepastebi, koks jis tamstai bjaurus? Kituose miestuose tamstą dargi prašytų, kad imtumeis švaraus ir gerai apmokamo darbo.
       Miestas iš tikrųjų jam buvo pasidaręs bjaurus. Jis buvo labai didelis ir tuščias. Beveik kiekvienam name buvo svarstyklės ir ką nors sverdavo. Svarbesnėse sankryžose sverdavo žmones. Vos tik Milkus praeidavo pro šalį, pajusdavo, kiek kilogramų yra sublogęs. Dangus viršum miesto vakarais išblėsdavo išblėsdavo. Tom valandom Milkus prisimindavo svajones, kurios vis labiau geidavo krūtinėj. Vis skaudžiau pamanydavo, kad jis dar bus kada žmogus. Jis iš tikrųjų studijavo dailėtyrą, tačiau laikė tatai paslapty ir nuo savo žmonos Ramutės. Ta paslaptis jam teikė jėgų kantriai gyventi. Milkus dažnai svajodavo apie tą nepaprastą dieną, kai jis pabaigs mokslus, užsidės savo raudoną skrybėlę ir pakvies Ramutę pasivaikščioti upės krantine.
       Dailėtyros studijos buvo vienintelė priežastis, bevertusi Milkų gyventi šiame mieste. Dėl savo svajonių jam lengva buvo atsisakyti visų kitų miestų, kuriuose už kiekvieno kampo atsirastų jam darbo su dideliu atlyginimu.
       Taip ir negavęs darbo, Milkus parslinko namo labai liūdnas. Namai buvo tušti. Kai namai būdavo tušti, jis atsimindavo paveikslus, kuriuos turėjo išslapstęs palubėje nuo Dariaus ir Mariaus. Labiausiai jis mėgdavo susirasti portretus dulkėtais veidais ir didelėm akim. Kiti veidai buvo nupiešti prieš daugelį šimtų metų. Milkus su siaubu stebėdavosi, kokios tyros tuose veiduose akys. Jis manė, jog tos akys slapta stebi jo Ramutę ištisas dienas. Jis jautė kažkokį ryšį tarp tų dulkėtų veidų, ilgų šimtmečių ir savo Ramutės.
       Šį vakarą jis atrado paveikslą, kuris nebuvo nusėstas dulkių. Tai buvo veidas jaunuolio, gyvenusio Egipte prieš du tūkstančius metų. Jaunuolio plaukai buvo juodi, lūpos skaisčiai raudonos, o akys didelės ir mėlynos. Veidas buvo nupieštas ant trijų sukaltų lentų. Tai buvo karsto lentos, ta jo vieta, kuri yra stačiai viršum velionio veido. Tai ir buvo velionio veidas, piešiniu atsimušęs ant karsto antvožo tartum šešėlis, kuris sklendė per ilgus amžius.
       – Būk kilniaširdis, – tarė jam Teodoras Milkus. – Palydėk mane pas mano pirmąją pačią Katrę. Vienas aš niekada nesiryšiu to padaryti. Ji mane apvogė. Ji išsiurbė iš manęs sėklą, pasigimdė dukrelę Izabelę ir paliko mane dūlėti. Dabar mano dukrelė Izabelė yra lyg mano veido šešėlis ant mano karsto antvožo. Izabelės šviesūs plaukai, raudonos lūpos, o akys didelės ir mėlynos. Man baisu, kad gal ne kiekvienas toks jaunas, trapus ir švelnus veidelis gali praskristi tokius ilgus šimtmečius.
       Jo pirmoji žmona Katrė gyveno priemiestyje, kur pavasariais jis veždavo savo sūnelius žibuokliauti. Ten buvo aukšti ir skardingi kalnai, apaugę medžiais.
       Duris jam atidarė liekna mergaitė. Stiprios įdegusios jos kojos buvo nupūstos vėjo ir kruvinai raudonos.
       – Mam! – sušuko mergaitė. – Mus aplankė berniukas!
       Teodoras pažino savo balsą.
       – Izabele, – tarė jis mergaitei. – Tu kalbi mano balsu.
       – Visi berniukai taip sako, – tarė mergaitė. – Man visiškai tas nesvarbu. Mam, – pasakė motinai, – su šituo berniuku kalbėkis tu. Čiau.
       – Čiau, – atsakė Milkus.
       Katrė buvo labai įstorėjusi ir nutukusi. Kai tokia moteris eina gatve, daug kas mano, kad ji auklėja šimtą vaikelių.
       – Aš maniau, kad tu manęs niekada nebeaplankysi, – tarė Katrė, vesdama Milkų į savo mažą sodelį. – Beje, aš radau labai gerą advokatą, kad tu visai neužmirštum Izabelės.
       Sodelis buvo prižėlęs nesodintų saulėgrąžų. Jau seniai jos buvo nužydėjusios. Jų galvos juodavo vakaro šešėliuose.
       Milkui sunku buvo prabilti, jis buvo tikras, kad prabils Izabelės balsu. Tada prisiminė, kad čia atėjo ne vienas, tasai kilniadvasis iš Egipto žemės, kuris žiūrėjo į savo sudūlėjusį ir seniai dulkėmis subirusį veidą, pakėlė ranką ir nulaužė prinokusią saulėgrąžos galvą.
       – Vaišinkis, – tarė Katrė. – Aš nemanau, kad tu atnešei Izabelei pinigų.
       – Aš atėjau ne nusižeminti ir ne verkšlenti, – prakalbo Milkus rūsčiai. – Aš atėjau tave maldauti.
       Jis pamatė baltą akmenėlį tarp aukštų nužydėjusių žolių. Milkus atsiklaupė prie jo ir žiūrėjo į jį. Milkus bijojo, kad akmenėlis pasitrauks.
       – Nepertrauk manęs, aš pasakysiu viską vienu kartu, – tarė Katrei. –Aš labai myliu Izabelę. Aš atvežu savo sūnelius čia žibuokliauti, noriu, kad ir senatvėje jiedu čia atvažiuotų, atitrūktų nuo gyvenimo rūpesčių ir susigraudintų. Aš išmokiau juos vadinti šituos skardžius Izabelės kalnais. Bet jiedu silpsta, jųdviejų veideliai blykšta. Jiedu retai tegauna pieno. Aš esu netikša, aš nesugebu tiek uždirbti, kad jiems užtektų pieno. Aš visada stengiausi, kad Izabelei užtektų pieno, ir jai turėjo užtekti, jeigu tu nepirkdavai sau daug blizgučių. Dabar atėjo toks metas, kai Izabelė jau didelė, jai jau dygsta krūtys, o mano sūneliai tebėra maži. Pagaliau ir mano pati Ramutė sulaukė jau tokio amžiaus, kada jai būtinai reikia nupirkti bent vieną blizgutį, kokių tu visada turėdavai. Ne, aš nesakau, kad tu raštu parašytum, jog aš tau duodu be teismo pinigų Izabelei auklėti. Priešingai, aš maldauju, kad tu nueitum pas prokurorą. Tau tikriausiai labai nemalonu bus eiti ir prašyti, kad mane areštuotų ir uždarytų į kalėjimą. Aš pats aplankysiu prokurorą ir pasisakysiu, koks niekingas esu žmogus: netikša, girtuoklis ir skrajūnas. Tau bereikės tai paliudyti bent galvos linktelėjimu, ir aš atsidursiu kalėjime. Ten mane vers dirbti nuo ryto ligi vakaro. Tenai aš nė valandėlei negalėsiu palūžti, niekada negersiu ir nevėluosiu į darbą, ir manęs neatleis net rugpjūčio pabaigoje. Tenai aš kasdien uždirbsiu vienodą sumą pinigų ir galėsiu šelpti savo šeimą ir Izabelę be pertrūkių. Katrele, meldžiu, neatsakyk man ir linktelėk galva, kai ateis prokuroras. Aš savo sūnelius išmokiau vadinti šituos skardžius Izabelės kalnais. Aš išmokysiu juos ir dosnumo, ir kai jie jau patys užsidirbs duoną, jie neš tau visokių gėrybių, jeigu tik dabar išgirsi mano prašymą.
       Milkus nutilo ir įsiklausė. Jis tebeklūpojo priemiesčio sodelyje ir girdėjo, kaip ambrija tolumoj šunys prieš saulėlydį. Milkus tebežvelgė į baltąjį akmenėlį. Dabar nebegalėjo šis pasitraukti, dabar jis buvo sunkus sunkus.
       – Tu lengvai nori išsisukti, – tarė Katrė.
       – Aš meldžiu tave, – dar rūsčiau nei meldė, – tarė Milkus. – Niekas kitas negali man padaryti šitos paslaugos, tiktai tu. Mano tikroji pati Ramutė mane labai myli, ir veikiai ji pati atsisės į kalėjimą. Kaimynai bei pažįstami mane laiko skuduru, manęs vengia ir niekada nepanorės su manim tąsytis, juo labiau po teismus. O nepažįstamų žmonių prokuroras neišklausys. Tu esi vienintelė mano viltis, – baigė Milkus, pakeldamas akis į Katrę.
       Jos veidas buvo išblyškęs ir pasipiktinęs.
       – Ne! – sušuko Katrė. – Šito tu iš manęs nesulauksi! Aš neleisiu, kad mano dukters tėvas būtų teistas. Tai labai trukdytų jai gyvenime. Ji negalėtų sužibėti visu gražumu.
       – Betgi ir pati Izabelė nežino, kas aš toks, – tarė Milkus. – Šiandien ji pavadino mane berniuku.
       – Gana man protą dergti! – dar pikčiau sušuko Katrė. – Kas man gali raštu parašyti, kad tu kalėjime tikrai uždirbsi? Gal nemokės tau nė kapeikos! Be to, pinigus tikriausiai tau atiduotų tik tada, kai išeitum į laisvę. Kas dabar gali raštu parašyti, kiek tu sėdėsi? Gal tu tyčia sėdėsi kalėjime, kol aš numirsiu pribaigta vargo ir sielvarto! – jos akys paplūdo ašarom. – Ne, tu lengvai nori išsisukti! – Katrė nusijuokė, nors ašaros tebeplūdo. – Ne, Teodorai Milkau, tu gyvensi su mumis, ir niekur tu nuo mūsų neužsidarysi! Daryk ką nedaręs, bet gyvensi palaidas! Nors plaukai tau degtų, nors nagai nuo kojų nukristų!
       Milkus lėtai nusigręžė į aukštą nužydėjusią žolę. Baltojo akmenėlio besimatė tiktai kepurėlė. Akmenėlis smego į šiltą žemę.
       – Ką gi, – liūdnai tarė Milkus. – Jeigu jums visiems taip malonu, kad gyvenčiau palaidas, aš gyvensiu palaidas.
       Jis atsistojo ir nužingsniavo vartelių link.
       – Izzza! – sušuko Katrė. – Palydėk mūsų berniuką!
       Ji norėjo, kad Izabelė truputėlį paėjėtų šalia tėvo. Ji norėjo pasižiūrėti. Norėjo patirti, kokia nepanaši jos dukrelė į savo tėvą.
       Milkus nė nepajuto, kaip paėmė mergaitę už rankos.
       – Oho! – papūtė lūpas Izabelė. – Mam! Tavo berniukas išdykauja.
       Mergaitė lydėjo Milkų ligi vartelių. Ji lydėjo jį vėl į laisvą gyvenimą, kuriame jis vėl galėjo daryti ką nori.

       TEODORAS MILKUS SLENKA Į LAIDOTUVES

       Raudoni raudoni pomidorai, Ramutė juos pjaustė griežinėliais ir barstė svogūnlaiškiais. Teodoras Milkus ją tyliai stebėjo. Kai saulė pasislėpė už debesų, jis tarė:
       – Dabar aš slinksiu į laidotuves.
       – Šiemet pomidorų mudviem neteks ragauti, – pasakė Ramutė. – Šituos atiduosime Dariui ir Mariui.
       Gatvėje pūtė graudus vėjas, tačiau Milkus buvo ir laimingas. Šiandien jam gera buvo iš naujo pamanyti, koks menkniekis prieš mirtį tėra tai, kad jo niekur nebepriima dirbti. Juk Teodoras Milkus tebėra gyvas. Kai Ramutė išvažiuoja su vaikais į kaimą, Teodoras lieka namuose su katinu Leonu. Jiedu užgesina šviesą ir sugula abu į vieną lovą. Tamsoje jie vienas kito nemato ir negirdi, bet visada yra vos vos prisiglaudę vienas prie kito. Ten, kur jiedu susiliečia, ten būna labai šilta.
       Teodoras Milkus įsuko į gatvę, kurion neužpūtė vėjas. Jam pasidarė labai lengva gyventi. Visi medžiai buvo be lapų. Žolė jau geltonavo. Vasarą miesto gatvėje namus jungia krūvon jazminų, gyvatvorių, alyvų bei kiti krūmai. Namus jungia lapai, kurie šlama vienas prie kito. Dabar krūmai stirksojo be lapų, ir gatvės namai stovėjo atskirai vienas nuo kito. Prie bet kurio namo galėjai prieiti iš bet kurios pusės. Tokia gatvė labai tiko žmogaus išlydėjimui. Žmogui pasidaro nyku, ir jis užmerkia akis. Tada iš visų namų pradeda slinkti žmonės paskutinį kartą į jį pasižiūrėti ir kažką prisiminti.
       Vieną kartą Teodoras Milkus įsigeidė padovanoti savo pačiai Ramutei baltą leliją. Jis užbėgo į kokteilių barą ir pamatė Traką.
       – Mielas, – tarė jis, – paskolink man pinigų, aš pirksiu leliją.
       Pažįstamas kvatojo linksmoje kompanijoje.
       – Gerai, – tarė jis Milkui, – aš duosiu tau pinigų, tik tu eik greičiau iš čia. Tu sugadintum mums visą vakarą, jeigu pasiliktum bent menkai valandėlei.
       Dabar Milkus galėjo ramiai prie jo artintis. Dabar niekas, netgi Milkus, nebegalėjo sugadinti Trakui vakaro. Jis gulėjo karste išblyškęs ir užsimerkęs. Milkus pagalvojo skaudžiai laimingas: „Nereikia imti į galvą, jeigu sugadini kam vakarą. Tai visiškai nieko nereiškia.“ Daug pravarčiau nesimaišyti žmonėse atvira širdimi. Sekmadienį Trakas atsibudo, apsivilko baltais marškiniais, tačiau užmiršo pasisaugoti šito. Atviriausią širdimi išėjo į sodą ir pasižiūrėjo į boružę, dievo karvytę, visiškai nepasiruošęs. Staiga sukilo tokia gausybė geliančių minčių, kad Trako širdis neatlaikė ir plyšo. Veikiausiai jis pamanė, kaip gražiai kiekvienas galėtų gyventi, o negyvena. Jeigu Trakas nebūtų užmiršęs priverti širdį ir būtų bent kiek pasiruošęs žvilgtelėt į boružę, dievo karvytę, jo širdis niekada nebūtų plyšusi. Jis būtų pamanęs, jog gali vienu pirštu nutrėkšti boružę, dievo karvytę, ir kas iš to jos gyvenimo gražumo. Ir Trakas laimingai būtų sugrįžęs į kokteilių barą. Visada reikia save rūpestingai prižiūrėti ir saugoti, kad neatsitiktų tokių nelaimių.
       Eiti laidotuvių procesijoj Milkui buvo ramu. Visi slinko tylūs, užmiršę gerąsias ir blogąsias nuotaikas, akylai įsižiūrėdami į kelią. Milkus negalėjo sugalvoti nieko tokio, kas kitam dabar sugadintų nuotaiką. Pats bjauriausias įžeidimas ir labiausiai išpuikusiam teišrodė lyg švelnus vėjelio pūstelėjimas. O jiems į veidus vėjas pūtė toks stiprus ir šaltas.
       Trakui duobė iškasta buvo kapinių pačiame pakraštėlyje. Ant akmeninės tvoros tupėjo kėkštas, iš paskutiniųjų laikydamasis, kad nenupūstų vėjas. Velionio artimieji atidarė karstą ir parodė paukščiui Trako užsimerkusį veidą. Kėkštas pasižiūrėjo ir nuskrido medžių pašakėm.
       Dabar Milkus nustėro – koks dar jaunas Trako veidas. Mirtis ima senus veidus, kai juose susikaupia tiek kančios, kad žmogui pasidaro lengva atsiskirti šio pasaulio. Trako veide dar nebuvo susikaupę nei kančios, nei nuovargio, veikiausiai mirtis jį pasišaukė tik tam, kad jauni žmonės neužmirštų visai, jog reikės kada nors numirti. „Taip, taip, – sukuždėjo sau Milkus. – O aš tiek galvodavau, kodėl taip liūdna man, kai Ramutės negaliu niekuo pradžiuginti. Savo mirtim nebenudžiuginsi nieko, net jeigu tu būsi valkata ir parazitas.“ Milkus prisiminė Trako širdį, paskui ir savo širdį, kai juodu kopdavo alaus atsigerti ant aukšto kalno. Prieš tai dar atsisėsdavo papėdėje ant akmeninės tvorelės paminklo akivaizdoje ir labai kruopščiai prisimindavo, kiek vyno išgėrė vakar. Jiedu ir akių nepakeldavo į paminklą. Nerūpėdavo nei dideli darbai, nei garbė, nei gyvenimas kaip žygdarbis, nei žygdarbis kaip gyvenimas. Sėdėdavo kuo tyliau ir klausydavosi, kaip plaka jųdviejų širdys.
       „Taip, broli, – tardavo Trakas, – mano širdies balselis nieko gero nebežada.“
       „Nebežada, – pritardavo Milkus. – Vis dėlto mums reikia kopti į kalną. Mano širdis sustos, jeigu pasiliksim papėdėje.“
       Milkus prisiminė, jog ir su kitais žmonėm apie tai kalbėdavo. Per patį tylųjį miesto įmygį Ramutė staiga pašokdavo tardama: „Dieve, dieve, mano širdis taip plaka... Kodėl guli taip? Pamyluok mane.“ Ir, glostydamas jos švelnius juodus plaukus, Milkus tarp savo delnų jausdavo sunkiai dunksint jos širdį.
       „Nepavark taip per dieną, – maldaudavo Milkus. – Vieną kartą širdelė dunkstelės kaip griaustinis, ir daugiau niekada nebegirdėsiu jos.“
       „Ne. Milkau, – atsakydavo Ramutė, – tu nieko neišmanai. Mano širdis labai nori šokti.“
       Milkus prasiskverbė pro žmones prie pat bičiulio kapo ir nulenkė galvą. Viršum žemių kauburėlio nulenkęs galvą, Milkus kentėjo, kaip niekada nebuvo kentėjęs. Prisiminė, kaip šoko savo bičiulio Cerapo vestuvėse. Tai buvo vienintelė Ramutei proga pasišokti brangiam restorane ir grojant dideliam orkestrui. Tik dabar jis suprato, kad Ramutė praleido vienintelę progą. Tada ir jos atlasinė suknelė dar buvo tinkama šokti. Pagaliau ir Cerapas daugiau niekada nebekels vestuvių. Po pirmosios nakties jis pradėjo guostis: „Štai ką, Milkau, labiausiai man kenkia rūkymas. Aš neturiu ką pasakyti savo žmonai Klarai, kai ji pradeda verkti nakties vidury.“ Ne, Cerapas vestuvių daugiau nebekels. Dabar Cerapas vis laiko ranką prie smilkinio ką nors darydamas ar klausydamasis muzikos. Dabar jau ranka prilaiko savo sveiką išmintį, kad neimtų krėsti kvailysčių. Ir jeigu Klara kada nors išeitų iš jo namų ir jeigu jis dar sumanytų parsivesti kitą moterį, vestuvių nebekeltų. Susėstų dviese tyliuose namuose prie žvake apšviesto stalo, nuotaka paniūniuotų, Cerapas palaikytų ranką prie smilkinio, ir nueitų abu gulti. O Cerapas taip pat yra Milkaus metų, ir Cerapo veide taip pat dar nėra susikaupę tiek kančios, kad mirtis aplink jį jau slankiotų. Veikiausiai jie sunerimo tik todėl, kad mirtis štai pasiėmė Traką. Jie pradėjo graudintis ir liūsti, ir vis labiau geisti ką nors pradžiuginti.
       ,,Man nėra ko labai liūdėti dėl savo nelaimių, – pamanė Milkus. – Dabar visiems, kurie gimė tais pačiais laikais, kaip Trakas ir Cerapas, ir Ramutė, ir aš, dabar visiems jiems liūdna yra gyventi. Dabar mums visiems yra lygiai nelengva. Ir man nėra ko labai krimstis, man gal dar lengviau nei jiems yra gyventi, juk aš galiu pradžiuginti žmogų net laidotuvėse.“
       Kai visi ganėtinai patylėjo prie Trako kapo ir pradėjo skirstytis, Milkus pamatė seneliuką baltais ūsais. Rankoje jis laikė baltą mazgelį su lesalu kėkštui. Seneliukas trypčiojo raudonoj žolėj sutrikęs, neramus, neišmanydamas ką daryti.
       – Atleiskite, – tarė jam Milkus. – Jums tikriausiai labai nemalonu neštis grūdelius atgal?
       – Iš tikrųjų, – apsidžiaugė seneliukas, – išgelbėkite mane. Aš niekada niekam nieko negailėjau ir nenoriu, kad kas pamanytų, jog pagailėjau grūdelių tam kėkštui. Ir kas atsitiko? Kėkštas taip trumpai težiūrėjo velioniui į veidą ir taip greitai nuskrido.
       Seneliukas įbruko Milkui į ranką mazgelį su lesalu ir tuojau nukurnėjo šalin kaip vaikas. Jis išrodė toks laimingas, jis skrido kaip kėkštas medžių pašakėm, nešinas velionio veidu.

       TEODORAS MILKUS BĖGA PAS TOKIĄ NASTĘ

       Vienas vakaras Teodorui Milkui pasirodė labai gražus. Ką tik jis buvo išėjęs iš pirties. Pats sau kvepėjo paparčių muilu, ir jam rodėsi, kad šį vakarą kažkas jo ieško lyg paparčio žiedo joninių naktį. Namai pasidarė tokie svetimi. Ramutė niekada jo neieškodavo, ji buvo tikra, kad Milkus niekur neprapuls. Be to, pareidamas jis visada parneša žemių ant savo batų. Dar prasčiau, kai Milkus pareina iš pirties. Jo kūnas tada trenkia aitriu muilu bei odekolonais, ir Ramutei ima svaigti galva. Ji stačiai pakęsti negali išsikvėpinusio savo vyro. Ir Milkus iš pirties dažniausiai traukdavo į alaus barą.
       Tačiau šį vakarą jo širdis skleidėsi tarytum paparčio žiedas, kurio ieškojo kažkas lyg tamsią joninių naktį. Su tokia širdimi vilktis į alaus barą yra nusikaltimas. Tokiai širdžiai reikia ko nors gražaus – taurės vyno arba naujos pažinties.
       Su kuo nors susipažinti šiame mieste Teodoras Milkus nebeturėjo jokios vilties. Vis dėlto nujautė, jog yra dar žmogus, kuris atnaujintų su juo seną pažintį. Ir staiga Milkus atsiminė, kaip vieną rytą atsibudo tokios Nastės kambarėlyje. Saulė jau buvo patekėjusį ir apšvietė gatavą pusryčių stalą. Iš to, kaip rudai buvo iškeptas kepsnys, galėjai numanyti, kaip Miltus buvo gerbiamas ir mylimas tuose namuose. Tada jis pagalvojo, kad Nastė vis dėlto yra labai graži. Ji skambino jam gitara, dainavo ir prašė keltis pusryčių. Bet Milkus nenorėjo, kad visa tai greitai baigtųsi, ir dar ilgai snūduriavo. Jau tada nujautė, kaip negreit tatai bepasikartos jo gyvenime.
       Iš tikrųjų, kodėl rytojaus rytą jam vėl neatsibudus aname rojuje? Milkus suskato labai greitai žingsniuoti. Jis bijojo. Buvo jau toks vakaro metas, kada kas nors kitas galėjo užimti jo rojų kiekvieną akimirką. Tiek daug žmonių slampinėja be savo rojaus vien dėl to, kad jie pavėluoja, Milkus negalėjo sau atleisti, kad buvo užmiršęs Nastę tiek metų. Ji galėjo prakeikti visą vyrų giminę per jo užmaršumą. Ji galėjo susibaigti per tą laiką.
       „Aš melsiu jos atleidimo, ir ji vėl paskambins man gitara“, – pamanė Milkus. Tai, ko buvo nestengęs per ilgus metus, dabar jis geidė atsiimti vienu mirksniu.
       Nastės langai buvo tamsūs. Priebuty kvepėjo baltaisiais dobiliukais, ir jam pasidarė graudu. Labai seniai, vaikystėje ir jaunystėje, Milkus buvo praleidęs visas progas pasivaikščioti su mergaitėm baltųjų dobiliukų pievomis. Tada jis mokėsi vaidinti teatre ir manė esąs didelei šlovei pašauktas. Tokiam jaunuoliui nedera braidyti su mergaitėm po pievas, tuo jis buvo įsitikinęs. Dabar jam ašaros užsmaugė gerklę.
       Gatvės tamsoje Milkus išgirdo tyliai ūbaujant. Tai buvo tylus šauksmas. Milkus metės į jį, tarytum būtų šaukusios jaunystės laikų mergaitės į dobiliukų pievas. Dabar jos visos jau yra pasenusios. Bet labai retai, tom valandom, kai jų jaunystės vaikinams ima skleistis širdys paparčių žiedais, jos vėl patampa mergaitėmis eikliom stipriom kojom, ir tada jos laksto naktimis po gėlių šabakštynus ir ūbauja kaip pelėdos.
       Teodoras Milkus tyliai slinko į tamsą. Girdėjo ūbaujant vis garsiau ir aiškiau. Pagaliau jis išvydo mergaitę, kuri mėtė akmenėlius į didelį šviesų langą tarp medžių ir tyliai ūbavo. Tai buvo Nastė.
       – Labas vakaras, – pasisveikino Milkus.
       Nastė atsigręžė ir aiktelėjo.
       – Taip ilgai aš negalėjau tavęs prisišaukti, – staiga pasakė.
       Milkus pasižiūrėjo į didelį šviesų langą tarp medžių.
       – Brangioji, aš niekada čia negyvenau, – tarė Milkus. – Visą amžių aš gyvenu Trijų Driežų gatvėje. Aš esu ketvirtas driežas.
       – Vadinasi, ne tu nuo manęs vakar pabėgai, – nuliūdo Nastė.
       – Ne, – atsakė Milkus. – Aš nuo tavęs pabėgau prieš daugel metų. Aš buvau tave užmiršęs, – prisipažino Milkus, nors ašaros smaugė gerklę.
       Nastė valandėlę tylėjo klausydamasi, kaip graudumas jį smaugia.
       – Tiek to, – ji žvaliai krestelėjo galvą. – Man visai nesvarbu, kad neradau to, kuris vakar pabėgo. Svarbu, kad radau bent tą, kuris kažkada pabėgo,– ji pakėlė į Milkų akis. – Ar tu tebemoki mane pamyluoti?
       – Taip, – susidrovėjo Milkus. – Šį vakarą aš labai švelnus.
       Nastė tylėdama paėmė jį už rankos ir nusivedė namo. Jos delnas buvo šaltas. Saujoje dar buvo likę akmenėlių, kuriuos ji mėtė į didelį šviesų langą, o visa tamsi naktis tebebuvo pilna jos ūbavimo.
       Jos kambarėlyje buvo visiškai tamsu. Ant stalo pabiro akmenėliai iš saujos. Vienas akmenėlis buvo Milkaus širdis. Jeigu jis būtų dar bent kiek pavėlavęs, jo širdis būtų atsidaužusi į didelį šviesų langą tarp medžių ir nukritusi ant šaligatvio.
       – Tu esi žiauri, – sušnabždėjo Milkus. – Uždek šviesą, aš noriu tave pamatyti.
       – Ne, tu manęs niekada nebematysi,– atsakė Nastė. – Daugiau aš nebedegsiu šviesos. Jei nori, – ji švelniai prisiglaudė, – aš tau papasakosiu, kaip dabar išrodau.
       – Ar tu niekuo manęs nepavaišinsi? – paklausė Milkus.
       – Ne, – dar švelniau prisiglaudė Nastė. – Aš nebeturiu lėkščių, nebeturiu šakučių nei peilių.
       – Tai gal paklosi bent baltą plunksnų patalą? – vėl paklausė Milkus.
       – Ne, – įsikniaubė Nastė jam į krūtinę. – Tavo glėbys yra mano patalas.
       – Tu praradai net savo guolį? – nustebo Milkus.
       – Mano guolis užšalo. Jūs visi taip retai mane atsimindavot. Mano guolis užšalo, aš ji išmečiau.
       – Viešpatie! – išsigando Milkus. – Tai gal tu ir išrodai labai bjauriai?
       – Ne, aš graži, – įsižeidė Nastė. – Aš pakeičiau šukuoseną ir dabar vaikštau su kasytėm. Jose įpinti du dideli kaspinai kaip tulpės, o mano suknelė trumpučiukė, – ji nuleido galvą. – Tai tu pasidarei bjaurus. Tu užmiršai mane myluoti.
       Jis norėjo pakelti ranką ir paglostyti Nastei plaukus, bet toje rankoje vėl iš kažkur atsirado lesalas kėkštui, sužiūrėjusiam velionio Trako veidą kapinėse. Kai tavo širdis yra akmenėlis ir guli tamsoje ant svetimo stalo, visada kas nors atsiranda rankoje, kurią tiesi į meilę, užuojautą ar paguodą. Teodoras Milkus atstūmė Nastę ir tarė:
       – Aš studijuoju dailėtyrą ir dabar nujaučiu kažką negera. Šį vakarą prisiminiau, kaip atsibudau šiame kambarėlyje prieš daugel metų. Jame buvo tiek daug saulės, pusryčiai buvo paduoti taip gražiai ir reiškė pagarbą visam pasauliui. Tu buvai nuostabi. Skambinai gitara, dainavai ir kvietei mane pusryčių iš balto plunksnų patalo. Šį vakarą visa tai prisiminiau, ir tai pasirodė man rojus. Aš panūdau rytojaus rytą vėl atsibusti tavo kambarėlyje. Bet dabar matau, kad jame nebebus saulės ir tu nebeskambinsi gitara, ir nebedainuosi, ir nebeprašysi keltis pusryčių, ir aš tetrokštu kuo greičiau ištrūkti iš nykių tavo namų.
       Jam pasirodė, kad jis priekaištauja. Dar niekada Milkus nebuvo to daręs. Niekas šiame mieste jo nesiklausydavo. Pagaliau niekam jis negalėjo priekaištauti vien dėl to, kad žmonės leistų nudirbti jam darbus, kurie jiems nemalonūs, ir už tai atlygintų. Nastė buvo vienintelis žmogus šiame dideliame mieste, kuriam jis galėjo priekaištauti. Milkus pajuto apmaudą, kad tiek metų buvo tatai užmiršęs. Kiek tulžies jis galėjo išlieti šičia per tiek metų! Visą pasaulį jis galėjo pertvarkyti savo priekaištais per tokį laiką!
       – Taip, tu sakai teisybę, – tarė Nastė. – Bet argi tu užmiršai, kad man nieko daugiau niekada nereikėjo – vien tik meilės. Argi tu jau užmiršai? Negi tu gali už tai mane smerkti?
       – Žinoma, – pasipūtė Milkus. – Ir aš smerkiu tave. Kaip tik pasmerkti tavęs aš ir atėjau. Tu valdei tokį rojų ir pati buvai nuostabi jo valdytoja. Dabar tu praradai viską. Dabar tu vaikštai gatvėmis, renki akmenėlius ir mėtai vyrams į langus. Dabar tu ūbauji kaip pelėda, šaukdamasi meilės. Dabar tu mėgaujiesi bet kokia meilia ranka ir nežinai, kad joje atsiranda lesalas kėkštui, nužiūrinčiam mirusiųjų veidus, vos tik ji ima į tave tiestis. Tu esi žiauri ir lesi šventus grūdelius, slapstydamasi tamsoje nuo menkiausios šviesos. Aš net nežinau, kokia skriauda tau būtų tinkamas atpildas už šitokį žiaurumą!
       Didelis kaip kalnas priekaištas visam pasauliui vertėsi iš Milkaus širdies. Milkus stovėjo kaip dievas, o priešais jį plytėjo šlykštūs ir bjaurūs laukai bei miestai. Be galo pasidarė skaudu, jog neturi pasiėmęs savo raudonos skrybėlės. Ją užsidėjęs, Milkus būtų patyręs galingiausio karaliaus karūnos svorį ant savo galvos.
       – Ir visas pasaulis kažkada buvo rojus, ir saulė visada nušviesdavo pusryčių stalą, ir tik arfos garsai keldavo žmogų iš miego, – kalbėjo Teodoras Milkus. – Bet kai pasaulyje ėmė siausti štai šitokie šventųjų grūdelių lesikai, visur ėmė plisti šlykštumas ir bjaurastis. Ir vieni pradėjo daryti tik tai, kas jiems malonu, kiti – tik tai, kas visiems nemalonu.
       Milkus šnekėjo be galo, be krašto. Nastė klausėsi jo apmirusi. Ji nebejautė nė kaip laikas teka. Naktis, rodės, tetruko vieną akimirką. Įšvitus pro langą saulei, Nastė aiktelėjo ir sudejavo. Norėjo užsidengti veidą rankomis, tačiau atitoko ir paliko jį Milkui atvirą.
       – Įsižiūrėk į mane, – sušnibždėjo ji. – Argi aš negraži? Argi aš neverta meilės?
       Milkus žodžio nebegalėjo ištarti.
       Priešais jį stovėjo septyniolikmetė mergaitė eikliom ir stipriom kojom. Supintuose plaukuose raudonavo dideli kaspinai tartum tulpės. Į jį žvelgė viena tų mergaičių, su kuriom palakstyti po pievą jis kadaise praleido visas progas.
       – Tavo veidas... – sumurmėjo Milkus, tačiau nepabaigė. Jis nedrįso žodžio ištarti apie Nastės veidą, kuris buvo raukšlėtas ir suvytęs, karštantis mergaitės veidas.
       Milkus užsimerkė su spalvotais akmenėliais akyse. Vienas akmenėlis buvo jo širdis, apšviesta pirmųjų saulės spindulių.
       – Ką aš padariau, Nastut, ką aš padariau, – sudejavo Milkus. – Kaip aš dabar namo pareisiu?

       Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Aistrų atlaidai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.