VAIKYSTĖS ILGESYS

       Žmogiukas stovi prie vartų, šleivas, kadangi pilnapadis, tačiau protingas, ir todėl niekas niekad nėra jo pravardžiavęs.
       Pilnapadžio vardas Lauras, sakytum būro, tad, šiaip ar taip, jį kada nors turėtų negražiai pavadinti – bent valandėlę būtų linksmumo visam kaimui ir miesteliukui. Ir jau seniai būtume turėję to linksmumo, jei Lauras nemokėtų vargonuoti, pats ir dumti, žodžiu, jei nebūtų parapijos vargamistra.
       Lauras niekada, net jaunystėje, nemokėjo vaikščioti tiesiai, jo visas kelias vinguriavo tolyn puslankiais. Kad tai suprastum, reikia pamatyti, kaip Lauras kartais eina per Minijos slėnį. Slėnis Laurui – keli puslankiai, kurie kuo tolyn, tuo labyn suka į vieną pusę: į rytus, jeigu Lauras eina šiaurėn, į vakarus, jeigu eina pietų kryptim. Tačiau Lauras žmogus tiesus ir žilas, visada ramiai dairosi aplinkui, kaip vėtroje, taip ir vakaro ramybėje. Jam akys tėra duotos regėti, o ne pykti, pataikauti, užgaulioti ar šaipytis. Laurui visam kam užtenka ir to, kad regi. Tuo jis netgi linkęs didžiuotis, nors tą darbą gražiai galėtume atlikti mes, kurie akimis ne tik regime. O toks žmogus, kuris nemoka širsti ar džiaugtis dėl kito nelaimės akimis, nemoka ir niekaip kitaip, ir todėl nuo Lauro jau labai seniai atsimetė kaimo vaikai. Rodos, tai atsitiko dar tada, kai mes buvome maži, o Lauras dar tik apysenis ir nežilas. Erzinti vargamistrą jau tada buvo beviltiška, beviltiška ir yra.
       Štai jis žiūri per lotinių vartų viršų, Lauras, tematyti nedidelė šviesi galva. Nuo mažumės esam regėję tokį Laurą daugybę sykių, bet šiandien vargamistra per vartų viršų mato kažką svarbaus, kitaip nebūtume nė pradėję šito pasakojimo.
       Jo vartai yra ąžuolų pavėsyje, tai ir Lauras, ir jo abejingas žvilgsnis į tolumas, kurias vargamistra pratęs matuoti ilgais puslankiais. Kur žvelgia Lauras, ten veda geltonas kelelis, o jo gale, pamiškėje, ruduojančioje nudžiūvusiomis pušimis, kyla aukštas, plintantis ir artėjantis dulkių debesis. Lauras nugirsta mašinos ūžesį ir jaučia, kaip ūžesys garsėja, tai netrukus gali net užtrenkti ausį, ir kaip tada Lauras sekmadienį vargonuos? Tuo, žinoma, susirūpino pats Lauras, ne mes, tačiau ir mums nebevyksta būti ramiems: tą artėjančią mašiną matome jau didelę, žalią, urzgiančią ir keliančią dulkių debesis lyg nerimą mūsų visų krūtinėse. Dėl to Laurui nei lengviau, nei sunkiau, jis juk visada aplinkui dairosi ramiai, ir dabar kam nors galėtų pasirodyti, jog net visas Lauro gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos, jei vargamistra vienaip ar kitaip sunerimtų.
       Tai Lauras stovi tiesus, pakreipęs galvą, žiūri, kad mašina važiuoja atsargiai, sulėtindama greitį priešais duobes ir pakalnėlėse. Tokiu greičiu tevažiuoja mašinos, vežinos brangiu arba dūžtančiu kroviniu, nors Lauras žino ir kitokių aplinkybių, tačiau apie jas dar negalvoja – dar nieko nepermanė savo ramiu žvilgiu. Ir tik mes, kurie visur esam ir matom mašiną iš visų pusių, jaučiame didelį įvykį artėjant į Lauro kiemą, į patį Laurą, todėl atgręžiame savo nematomas akis į tą šviesią pakreiptą galvą viršum lotinių vartų. Dingsta mažas šviesulėlis čia pat, mūsų akivaizdoje, dingsta šviesulėlio ramybė, ir sušlama ąžuolai, kai ji, kaip kokia švelni oro banga, kyla aukštyn, palikdama kitai – amžinai – ramybei mažą ir seną pilnapadį žmogiuką, visas aplinkines tolumas išmatavusį savo juokingais puslankiais, o į mus ta pati oro banga atgena rūstumo, juo paženklina mūsų veidus, ir mes nuolankiai skaudžiai tylime, nes juk nėra tokia reta proga pamatyti kito žmogaus gyvenimo pabaigą.
       Ornamentuotą raudonai juodą audeklą tuojau pamato ir Lauras, kai tik mašina kieme krypteli per akmenį, o kai visa įkaitusi ji sustoja, pastebi ir grabą mašinos kėbule, tris iš jo šokančius vyrus, kurie tuojau puola valytis nuo apdaro dulkes kaip kažin ką, kaip mirties prisilietimo kvapą; Lauras mato ir platų prakaituotą šoferio veidą kabinos langelyje nuleistu stiklu, rūpestingą, klausiantį; Lauras girdi ir žodį, nors sena vargamistros ausis jau ūžesio užtrenkta:
       – Atvažiavome!
       Tai šaukė vienas besivalančių dulkes, o šoferis, aišku, myli tikslumą, tad klausia:
       – Ar čia reikia grabo?
       Lauras tebežiūri į vyrus ir grabą, ornamentuotą audeklą, tą visą klaidžiojantį katafalką, dar neturėdamas tinkamo žodžio, tačiau savąjį Lauras pasako negaišdamas:
       – Aš čia gyvenu vienas, – toks jo žodis, ir vyrai susižvalgo, užmiršę dulkes, o vienas nusispjauna į tamsžalį ąžuolų šešėlį.
       – Tai kur gyvena...
       – Nebegyvena, – pertraukia šoferį tasai, kuris nusispjovė. – Suk ratelius atgalios, velniai nematė! Būsiu ne tą kelią parodęs...
       – Dar trys kilogramai dulkių į plaučius, – nuliūsta vyrai, per anksti nušokę į Lauro žolę.
       Ir dabar mašina vėl juda, apsuka ratą, vėl krypteli per akmenį, ir vargamistra paskutinį kartą pamato raudonus ornamentus juodame audekle. Lauras vėl pakreipia šviesią galvą viršum vartų ir seka tolstančius nuo jo ratus – nieko daugiau neregėti pro aukštus, plintančius dulkių debesis. Jie tolsta puslankis po puslankio, tačiau ant jų ir nugula, ir, vienas Lauras temato, žemėliau nusvyra geltoni rugių žiedai, visas lauko pakraštys vos vos pagelsta, pašviesėja, kaip ir Lauro akys, netikėtai išvydusios vaikystės paruges.
       – Neberanda žmogaus, – murma Lauras mažą nuoskaudą, tačiau vaikystės parugės neišnyksta iš atminties, o dar gražiau nušvinta, nusigiedrija dangus viršum jų, nusistovi Minijos vandenys, vakariai vėjai, ir mes galime pagalvoti, kad Lauras apako, – tokios dabar jo akys.
       Ir ilgai bėganti tolyn rugiagėlių vilnis susiaudžia sugriaudžia pamiškėje medžių viršūnėmis, užlieja krūtinę miško akivarų kvapas, tai dabar Lauras gali sekti vingrų žuvelių nardymą, iki užsimiršimo klausytis džiūstančio šieno čežėjimo, besvorių žolelių skraidymo, su grauduliu žvalgytis po nušienautas pievas ir baidyti dideles galvas baugiai iškėlusius arklius – kad tik jie bėgtų, kad tik jie ėstų ir vėl būtų jaukūs kaip viduvasario žalumuose.
       Rudens gaidelė – nenumaldomas raudonų lapų skambėjimas, vėl iš dangaus nužengusi žemė taip švelniai kelia krūtinėje seniai bedainuotą dainą, Lauras mano – giesmę: rypuoj gervelės, rytų šalelėj lankelės tavo, tai žalios per amžius – vai džium–džium, vai džium–džium, oželi rūtų...
       Vaikystės giesmės. Taip iškrikusios, taip pabirusios po visas paruges, kalnelius ir lygumėles. Lauras nulenkia galvą, tą savo vaikystės šviesulį, ir iš po senų kojų pro vartų apačią – tai takelis tolyn, tolyn, kaskart Lauras metais jaunyn ir jaunyn: tai ką jis darys, pilnapadis vargamistra?
       Ašara, bet ją nudžiovina pavėsis, tad apie ją nė nekalbėsime. Jis išsigąsta, mūsų Lauras, savęs ir štai jau eina nuo vartų. O pirmoji vaikystės pūga, taip netikėtai užklupusi mažą žmogiuką, ko taip neleidi atsimerkti ir užimi kvapą, beri sniegą į burną ir nosį, ko taip slopini, kad jau reikia griūti į pusnį, tai kastis paskui rankom, kastis ir kastis, – kad tik gilesnė būtų duobė, kad tik netrūktų joje oro – galvoji; kvėpuosi, kvėpuosi, gyvensi, gyvensi; tik štai šovinys pačiame duobės dugne, juodas, pailgas, rantuotas apskritimukas viename gale, smaigaliukas – kitame, o aplinkui sniegas toks mėlynas, tirpsta prie paties šovinio – tai nuo kvėpavimo: akytas, jau žalsvas sniegas. Mirgantis lopas, ir mes nesuprantame, kur taip lekia Lauras iš savo namų per Minijos slėnį, ir jau tiesiai, ne puslankiais: pasidairydamas, pasižiūrėdamas, kad, dieve duok, tiesiau nulėktų.
       Bet kur, Laurai, kur?
       Ne, ne dabar Laurui su mumis kalbėtis, jis mus varo šalin ir ranka parodo:
       – Palikit mane... Jums aš ne tas šiaudą...
       Mes to ir nesakėm, bet Lauras gali nesislapstyti, mes vis tiek išgirsim jo ilgesinga, giesmę, tik palūkėsim, kol Lauras peržengs palaimingąjį slenksti, kurį vienintelį taip kantriai mynė visą gyvenimą.
       O štai žmogiukas jau prie vargonų, pats dumia, pats vargonuoja. Kas jis dabar – Lauras ar vargamistra? Juk ne pamaldos, ne mišios, ne koks nors pakylėjimas, o ir viškos tuščios. Antai pats klebonas nustebęs pravėrė zakristijos duris, ir Lauras iš aukštai jam šaukia:
       – Nesakyk, klebone! Aš paskutinį kartą. Ir klebonas atidaro duris plačiai, bet užmiršta jas, kai vėl pasislepia atidarytoje gilumoje. Klebono nebėra nė balso, tik skamba tarp muro sienų ilgesingas Lauro ,,Paskutinį kartą“. Argi tai būtų Grygas ir jo šviesumas? Bet argi tai būtų Bethovenas ir jo rūstumas? Tai juk mažas žmogiukas sėdi prie vargonų, pilnapadis, šleivas, tačiau protingas, ir niekas nebespės įminti jo pravardės.
       Nusistovi mėlyni vandenys, ir vėjas juos apneša sausledžiais – kas ta duobė, kas ji buvo ir kas ji yra mūsų Laurui, kodėl sugildė seną sielą anas šovinys, kur iš šviesios vaikystės? Mes nežinome, ir tokia yra Lauro atsisveikinimo muzika, jo šviesiausioji giesmė.
       Jis eis, vėliau tai bus, per Minijos slėnį atgal, vėl puslankiais – ir bus gyvenęs dar vienas žmogiukas, kuris tik vieną kartą ir labai neilgai gyvenime paėjėjo tiesiai: vaikystės rugiagėlių vilnies varomas, bet jau į senatvę, į sukauptą jos rimtį.
       Tai jis ir pasakė:
       – Paskutinį kartą.
       Kad Lauras nemeluoja, vakare galime įsitikinti ,,Užuovėjoj“, kurioje padorūs miesteliuko žmonės išgeria bei užkanda. Lauras šįvakar čia, pirmą kartą čia ateina, bet prie stalo atsisėda drąsus ir atėjusiai moteriai pasako norįs išgerti stipraus skystimo, ne kokio nors.
       Tačiau kai moteris atneša, Lauras ilgai nebežino, ką daryti.
       Ak, ta mintis apie stiprų skystimą ir netrumpa kelionė puslankiais į viltį, ta laukimo valanda – taip visa dabar netenka prasmės: tik žėrintis stiklas, gurkšnelis skaidraus gėrimo – argi tai gali atsverti Laurui šią dieną ir pergyvento atsisveikinimo būseną?
       Išgeria, bet sykiu ir nepermaldaujamą nusivylimą, tai jau Lauras verčiau išeis ir per visą naktį žiūrės į vaikystę, kurios taip ilgai neprisiminė, kuri tik šiandien taip gražiai aplankė jį vienišą ąžuolų pavėsyje. Rūstus vieninteli sugrįžime, ir nebėra žodžių apsakyti, kuo tu paverti visą vargonišką gyvenimą, keliais klavišais išsakytus, šimtmečiais valkiotus kelis jausmus.
       Kur šią naktį Lauras susiras sau prieglobstį, ten nebus pastogės nei sienų, tačiau, kaip matysime rytojaus rytą, tai tėra spėjimas, ir dabar mes beviltiškai tokią šviesią vasaros naktį jo ieškome Minijos skardžiuose, miško pakraščiuose ir gilumėlėje, veltui braidome rasą po griežlių apdainuojamą nušienautą lanką, veltui žiūrime į tamsiausius šešėlius, persišviečiančias medžių viršūnes, gandralizdžius ir šernų guolius – Lauro niekur nėra ir, matyt, niekur nebus lig pačios rytmečio aušros.
       Tik tada mes jį rasim senojoje vietoje, kur su juo patapom geri pažįstami, prie vartų. Lauro žila galva šviesuos rytmečio migloje viršum vartų, o taip ir yra, kai jau aušta. Senasis vargamistra pučia ilgą karklo švilpynę, ir nedarnūs jos garsai trikdo rytmetinę paukščių maldą. Net puikuolis gaidys paėjėją į kiemo vidurį, pakreipia išmaningą skiauterėtą galvą ir klausosi, keldamas Laurui vargiai numaldomą vaikišką juoką, sykiu žadindamas dar didesnį norą pūsti švilpynę – kad skambės orelis, virpės padangė, tai visą šį rytą!
       Ir bus pirmasis mūsų pilnapadžio Lauro pasveikinimas tekančiai saulei, ir pirmoji jo giesmė, niekieno nekartota, niekieno niekad nepakartojama.

 

       Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Žaibai gęsta rudenį: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1971.




       MANO SENELIS

       Jeigu ir šiąnakt nesiliaus pūga, prineš gausybę sniego, užvers kelius, šulinius, eketes, laukai bei miškai taps neišbrendami, ir žmonėms nė galvon netoptelės užeiti trobelėn, kai iš kamino nebekils dūmai. Vis dėlto Sapiegos turėtų matyti, kad nebekyla dūmai. Tačiau kas bus, jeigu jie tiktai pamąstys, pašnekės, pakraipys galvas ir nusiramins?
       Mano senelis miegojo – ar ilgai, ar kietai, ar budriai, nesiimu pasakyti, – o prabudęs ūmai pakėlė galvą ir įsiklausė. Jam pasirodė, kad sapnuoja: nebebuvo girdėti vėjo siausmo – kapų tyla. Na žinoma, jis sapnavo. Argi gali žmogus sulaukti to, ko jam nepaprastai reikia?
       Tačiau ir atsikėlęs senelis neišgirdo jokio pūgos garso. Tuomet pravėrė duris į lauką ir pasižiūrėjo: akinanti mėnesiena sušvito į akis, išauksino prieangį, kailinukų skvernus, veltinius su kaliošais, kurie dabar žvilgėjo tartum sidabriniai. Prie horizonto oras darėsi kiek mėlynas, nebeperžvelgiamas, tačiau ir ten švytėjo skaidruma, ne koks rūkas ar debesys. Kai skaidruma labai ilga, ji pasidaro neperžvelgiama.
       Mano senelis supratingai nužvelgė vėpūtinį, kuris dryko nuo slenksčio per visą kiemą. Kur turėjo prasidėti kelelis į vieškelį, vėpūtinis įdubo, tačiau už juodo tarpeklio tuojau kilo antra pusnis, dar didesnė, už jos – trečia, ketvirta, o toliau bebuvo galima įžiūrėti lygų sniego spindėjimą.
       Mano senelis uždarė duris ir grįžo į kambarį. Sėdėdamas ant suolo, nusprendė, kad žiburio nežiebs: tegul Sapiegos pamato tamsius langus. Jeigu pamąstys, pašnekės, pakraipys galvas ir nusiramins, tai, įdienojus išvydę, jog nebekyla ir dūmai, tikrai atbris, kad ir koks gilus būtų sniegas. Tad mano senelis tvirtai nusprendė, kad pečiaus šiandien nekurs. Po kailinukais pasivilks triušinikę, bus šilta. O pavalgymas – duona su vakarykščiais spirgais.
       Tačiau kas bus, jeigu Sapiegos ir po viso šito nusiramins?
       Mano senelis tuojau atsikėlė nuo suolo, vėl atidarė duris į lauką ir mėnesienos išauksintame prieangyje susirado kastuvą. Senelį kiek suerzino jo ašmenys, kurie buvo aprūdiję ir neblizgėjo netgi tokioje mėnesienoje.
       Po teisybei, prieš darbą reikėjo pasistiprinti, tačiau visas mano senelio maistas bebuvo duona ir vakarykščiai spirgai, jei nekurs šiandien ugnies. Senelis apžiūrėjo duoną, grįžęs trobon; jos buvo dar gera žiauberė ant stalo, apdengta linine skiaute.. Ją suvalgys, kai pabaigs darbą.
       – Turėsiu gerus pusryčius, – tarė senelis. Jis išėjo laukan ir, kai sniegas jau siekė kelius, ėmė kasti. Tai buvo lėtas darbas: sniegas dar nesušalęs, birus, žiro nuo kastuvo į visas puses, tad senelio veidą glostė sniego dulksna. Iš pradžių ji buvo įkyri, bet vėliau gaivino.
       Senelis jau manėsi esąs kur nors viduryje tarp trobos ir vieškelio, kai pakėlė galvą apsidairyti. Tačiau jis aptiko save sidabrinėje mėnesienoje tik tik už šulinio. Senelis vėl pasilenkė ir ėmė kasti, dabar jau greičiau. Sniego dulksna tapo nebe gaivinanti – karšta, o nutolus nuo trobos, ją nupusdavo vėjas į kitą pusę, ir dabar gaivinti veidą sniegu turėjo pats senelis. Kai įkniubdavo į sniego pilnas rieškučias, akyse čia pašviesėdavo, čia patamsėdavo, netgi iškildavo keisti, matyti ir nematyti vaizdai. Vienas toks vaizdas senelį suglumino: tai buvo ilgas ir platus sniego kelias nuo jo trobelės. Juo galėjo eiti penkiolika, o gal net dvidešimt žmonių vienoje gretoje. Dūdoriai tokiu keliu galėtų eiti, visą laiką pūsdami dūdas, nė nežiūrėdami, kas po kojom. Moterims ir vaikams tokiame kelyje nebūtų vargo nė su pačiais didžiausiais vainikais, o nešikai žengtų lyg per miesto aikštę. Kai toks platus kelias, ir šventė didelė.
       Senelis susirūpinęs pažvelgė atgal. Na taip, jis iškasė per vėpūtinį tik siaurą takelį; jame tegalėjo išsitekti vienas žmogus, ne daugiau, tai visa procesija bus labai ištįsusi. Tokiu takeliu eidami, dūdoriai nepataikys nė į gaidą, nešnekant jau apie padorų pūtimą. Na žinoma, jei toks takelis, tai ir šventė maža. Šiaip ar taip, senelis buvo ulonas, o vėliau augindavo žvilgančius ristūnus, kuriuos matydami kraipė galvas net atvažiavusieji iš tolimiausių pasviečių.
       Toliau jis nebekasė. Nuliūdęs parvilko kastuvą prieangiu, atsisėdo ant trinkos kapoti malkoms ir susisuko suktinę. Traukti buvo sunku, keliskart užsikosėjo, bet liūdesys nuslūgo, o atgiję atsiminimai – šiaipjau liūdni, tik ne šiandien – sukėlė krūtinėje džiaugsmingą jaudulį, ir mano senelis nusijuokė. Na taip, tai buvo pati gražiausia ir geriausia jo mintis per visą gyvenimą: nuo pernai rytais ir vakarais vieškeliu pravažiuodavo autobusai, o kai užpustydavo, kelią ankstyvais rytais nuvalydavo greideris. Senelis tuojau įsiklausė į šviesų orą, tačiau greiderio dar nebuvo girdėti.
       – Ne kur dėsis, – tarė senelis ir atsikėlė nuo trinkos. Kol ėjo taku, buvo lengva, bet vėliau jį nuo vieškelio atskyrė plati vėpūtinių juosta. Senelis pasižiūrėjo, atsmaukė ant pakaušio zuikinę ir po ja pajuto šaltį.
       – Akys baisininkės, kojos darbininkės, – sumurmėjo senelis, žengė žingsnį; kojos nugrimzdo į sniegą, ir senelis ilgai jas traukė, kad galėtų vėl žengti į priekį. Nusiyręs penketą žingsnių, atsikvėpė.
       – Aš gi lengvas kaip plunksna – skriste nuskrisiu, – tarė giliai kvėpuodamas. Pro ūžesį krūtinėje išgirdo greiderį, bet jis negreitas, mano senelis greitesnis.
       – Jis tai vabalas, – pasijuokė senelis iš greiderio.
       Senelis nužengė nuo vėpūtinio ant vieškelio, kai greiderio šviesos jau buvo išnirę iš miško.
       – Greičiau, vabale, greičiau, – murmėjo senelis, pats trypčiodamas. Greiderio ūžesys garsėjo, pagaliau senelio ausyse ėmė taip spengti, kad jis sutriko ir pradėjo skeryčioti rankomis.
       – Vaike, ei! – sušuko senelis, bet jo balsą nustelbė greiderio ūžesys. Vis dėlto greideris sustojo, tamsioje kabinos angoje pasirodė kailinė kepurė.
       – Ko? – suriko greiderininkas.
       – Pratiesk man kelią, būk geras! Štai čia!
       Greiderininkas nesuprato ir tylėjo. Bet iš tikrųjų jis galvojo, kadangi tuojau prasijuokė.
       – Kam tau, seni, kelias, a? – paklausė greiderininkas juokdamasis. – Maž „Volgą“ turi?
       – Tu nesijuok, vaike, – supyko senelis. – Pas mane sueis daug žmonių, reikia kelio! Pakasynos, vaike!
       Ir pridūrė maldaudamas:
       – Būk geras. Kai prašydavo ristūnų, visiems duodavau, kad kokios, ir tavo tėvui būsiu davęs.
       Greiderininkas perbraukė veidą ranka, pasižvalgė, staiga nusispjovė, ir jo kailinė kepurė pradingo kabinoje – suriaumojo motoras. Greideris krūptelėjo ir pajudėjo. Bet senelis, stovėjęs ant vieškelio, žengė dar keletą žingsnių į vidurį ir išskėtė rankas. Per kelius jis sulinko, tačiau žiūrėjo į juodus greiderio langus nepajudėdamas.
       – Na, vabale, – murmėjo senelis. – Tik, tik! Niekur tu neprapulsi.
       Motorų ūžesys vėl pritilo, nutolo į pamiškes sproginėjimas. Kabinos duryse vėl pasirodė kailinė kepurė.
       – Velniai griebtų tave, seni, – nusikeikė greiderininkas. – Ir kas tave numetė čia? Šmėkla, patikėk velniu!
       Bet po akimirkos greiderininkas paklausė:
       – Koks gruntas?
       – Kelias, senas keliukas. Visą gyvenimą pyliau žvyrą ir akmenis. Ristūnai lėkdavo, tai dundėdavo visas tas pakraštys, – senelis peržvelgė dangų namų pusėje.
       – Užmokėsi? – paklausė greiderininkas.
       – Ne, – tarė senelis pagalvojęs, tačiau nuo vieškelio nesitraukė. Tada kailinė kepurė švystelėjo ore, greiderininkas prišoko prie senelio ir stvėrė už kailinukų atlapų: tie buvo minkšti, sunkiai sugriebiami. Tačiau senelis iš tikrųjų buvo lengvas kaip plunksna, ir jo kojos bematant sutabalavo ore.
       – Nėr man kada, seni, – pratarė į veidą greiderininkas. – Autobusas už pusvalandžio atvažiuos!
       – Teisinies, teisinies... – švokštė senelis pro dusulį. Tuo pat metu jis klestelėjo į purų vėpūtinį ir nugrimzdo. Išgirdo galingą motoro riaumojimą. Juodas greiderio masyvas lėtai praslinko pro akis, ir pasiliko tiktai baisus ūžesys visoje erdvėje, kurią senelis galėjo matyti iš vėpūtinio.
       Atsikėlęs senelis palengva nuėjo pravalytu vieškeliu įkandin greiderio. Jis spėjo eiti paskui lėtai slenkančią mašiną ir džiaugėsi. Kelias buvo platus, lydintieji galės juo eiti gretomis, o dūdoriai visą laiką pūsti dūdas.
       Kai greiderininkas pažvelgdavo pro užpakalini kabinos langelį, jis pamatydavo mano senelį baltą nuo galvos ligi kojų: toks jis buvo snieginas.
       – Atstok, šmėkla! – riktelėjo greiderininkas keletą sykių, tačiau senelis neišgirdo pro greiderio ūžesį ir vis ėjo paskum. Tuomet greiderininkas persiutęs apgręžė mašiną, sustabdė, iššokęs stvėrė senelį už pažastų ir įgrūdo kabinon, pats įšoko irgi.
       – Rodyk tą savo kelią, kipše! – riktelėjo jis. Pakėlęs aukštyn valytuvą, paleido mašiną visu greičiu. Senelio nurodytoje vietoje vėl nuleido valytuvą, ir greideris, pašėlusiai riaumodamas, nulingavo trobos linkui. Prie šulinio greiderininkas iškėlė laimingą senelį ir nuvažiavo atgal.
       Kiaurą dieną senelis jautėsi laimėjęs didelę kovą, nekūrė ugnies ir laukė valandos paskutiniam valgymui. Pavakare jį sugriebė krėsti šaltis, apėmė silpnumas. Virpančiais pirštais senelis atsisagstė kailinukus, po jais pasivilko triušinikę ir kiek apšilo, tačiau silpnumas nepraėjo. Senelis tarė, kad jau laikas suvalgyti paskutinį duonos papentį.
       Prieš pradėdamas persižegnojo, o paskui nusijuokė. Jis laužėsi duonos mažyčiais gabalėliais ir dėjo į burną. Spirgų nesinorėjo. Duona buvo šalta, burnoje salo, bet šitaip skaniai senelis dar niekad nebuvo valgęs. Kramtydamas jis žiūrėjo pro langą į sniego lygumas, prisimerkęs nuo baltumo. Aplinkui buvo taip erdvu, kad krūtinėje vėl sukilo džiaugsmas.
       Savo duoną senelis suvalgė ligi paskutinio trupinio. Tada pasislinko arčiau lango ir laukė. Ko laukia, nežinojo, kadangi nejautė jokio skausmo nei krūtinėje, nei galvoje, nei kur kitur.
       Ir mano senelis pajuto nepaprastą ramybę. Be garso ir lėtai per sniego lygumą skriejo žvilgantys jo ristūnai, ilgi jų karčiai plaikstėsi aukštėliau horizonto, o iš po laibų kojų kilo mirgantys sniego debesėliai. Vėjas juos nešė į senelį, ir jis pajuto veidu vėsią sniego dulksną.
       Betgi iš tikrųjų lauke snigo. Purios snaigės lėtai leidosi į šulini ir ant plataus kelio. Senelis krūptelėjo. Pats nesitikėdamas pakilti, jis pakilo nuo suolo ir išėjo į prieangį. Kelią jau dengė plonytis šviežio sniego sluoksnis, ir girgždėjo po kojom. Eiti buvo nepaprastai lengva. Taip senelis bebuvo ėjęs vaikystėje, kai lėkte lėkdavo prie dvaro arklių, besiganančių ten, kur dabar Sapiegų sodyba.
       Ir dabar tolyn skriejo žirgai, senelis juos vijosi arba skriejo su jais.
       – Kai užsnigs, aš jau būsiu išėjęs, – pasijuokė senelis.
       Įžengęs į vieškelį, jis atsigręžė: platus, greiderio nuvalytas kelias rėmėsi į paliktą trobą. Dar buvo matyti pėdos, bet sniegas baigė jas užkloti, ten, tolėliau.
       – Dabar gali ir užsnigti, – tarė senelis. – Kai ateis smertis, manęs neberas.
       Jau toli po vidurnakčio senelis pasibeldė į mūsų trobos langą. Tėvas atsikėlė ir aiktelėjo, atidaręs duris: senelis stovėjo už slenksčio apsnigęs, baltas, o jo veidas spindėjo nepaprasta šviesa.
       – Tu nelaukei, aš žinau, – tarė senelis. – Neimk į galvą, aš nenorėjau supykinti.
       Pas mus jis pragyveno dar tris dienas, nieko neimdamas į burną, sėdėdamas prie lango arba gulėdamas.
       – Aš jau valgiau, – sakė senelis. – Kam jūs verčiate vėl valgyti? Aš jau viską suvalgiau.
       Tėvas su baime klausydavosi senelio kliedesių. Bet iš tikrųjų visi jo žodžiai buvo tie, kuriuos jis pasakė prieš išeidamas ir jau eidamas iš savo gyvenimo būsto ir kuriuos mes jau žinome. Ir tik penki žodžiai gal buvo naujai pasakyti:
       – Aš ją aplenkiau, kas bus?
       Senelį radom atšalusį trečios dienos naktį. Atvažiavęs rausvas gydytojas jį apžiūrėjo, priglaudė prie burnos delną.
       – Graži mirtis, – pasakė gydytojas. – Kaip mes nežinome, kaip gimėme, taip jis nežinojo, kaip miršta. Pati natūraliausia mirtis.
       Bet kai motina su tėvu ėmė rengti mano senelį paskutiniam prausimui, gydytojas pridūrė:
       – Palaukit pusdienį. Tokie dar gali atsibusti.

       Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Žaibai gęsta rudenį: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1971.

Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albert Camus 4 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Genys 2 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Dovilė Švilpienė 4 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 57 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 38 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guillaume Apollinaire 2 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilona Gražytė-Maziliauskienė 1 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 40 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Mečkauskas-Meškela 1 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 27 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonardas Gutauskas 35 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 13 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Marta Wyka 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 50 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 114 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1