BEGALYBĖS FONE

Kai materijos kevalą žaibas boluodamas kerta, –
angelų minioje už sustingusio pragaro vartų
pamatai savo meilę, kuri tau per kančią kuždėjo:
Tu bijai išminties kaip šaltosios vienatvės idėjos.
Tu bijai savo kūno ir tyliai alsuojančios dvasios.
Į vaiduoklių dausas tavo kelias yra nukreiptasis.
Tavo lyroj giesmė teatspindi pavargėlio miegą.
Tavo proto dugne pelenai atnašaujami sniegui.
Nebijoki savęs – savo nykų likimą ištvėręs.
Begalybės fone štai kometoje sukasi gėris.
Duoda Dievas dangaus ir kiekvieną akimirką sako:
Nesudrumski, žmogau, savo kraujo bedugnėj kloakoj – –
Kai materijos kevalą žaibas boluodamas skrodžia, –
tu įbūtini mintį, paslėpęs jos pradžią už žodžių,
transcenduoji žvaigždes į ovalą, kurį pavadinsi
užburtuoju ratu niekada nesustojančiai minčiai.
Begalybė dosni, tavo prakaitą auksu pavertus,
angelų minioje už sustingusio pragaro vartų
tau parodo tave. Apie kančią su meile kalbėsi,
nes katarsio liepsnoj tavo meilė – išganymas dviese.
O beženklė būtis! Medituoji jos tylą kaip ribą
sutvertųjų daiktų, – chaotinga esybės kūryba,
nerami išmintis, šalto veidrodžio gundantis ledas,
sujungti pragarai teprilygsta vaiduokliškam Hadui.
Rožės palaikus laidos naktis tau į kraują, o tu atsivėręs
tyliai žaisi kančia, kurioje nenumaldomą žvėrį
iš juodų pragarų tu tarytum per sapną regėsi...
Subrandina būtis savo gemalą tau tarp griuvėsių.

DEMONAS

Kaip Dievo neturiu gyvybei savo vietos...
Erdvė – ji sklidina nuodingo ritmo šokio, –
tai plečiasi širdis, o kraujo Violetas
beviltiškai gilus – jo dugno neieškoki.
Gyvybė – iš manęs pilnatvės pasisėmus, –
paniekina pradus, kurie joje sustingo,
nes ji yra kova, išardanti kaip rėmus
ramybę... Amžinai ieškosiu prietaringo
žmogaus ir savyje, ir kituose. Tarytum
vaiduokliška kančia, o meilės žodžiai trapūs –
vienatvės pranašai, širdies šešėlio riksmas –
įamžinta būtis, – joje – žmogum netapus, –
tu angelu nesi, o mano meile, – eisiu,
nors vietos neturiu gyvybei savo... Amžiams
bedugnė prigimtis nuoga it rojaus vaisiai, –
ji kryžkelėj budės – taip nelemtai suglamžius
vienatvės veidrodį, sparnus palaužus vėjui,
kurs degina šalčiu, į begalybę sviedžia...
O meile nekalta, grąžinki sutvėrėjai
gyvenimą širdies – ir man – mirties bežiedžiui.
Pasaulis pamaldus, jis amžinai vaidenas
tarp gėrio ir tamsos – tarytum auksą kloja
tau amžinybė... ne! taip grožį tramdo menas, –
jo velniška drąsa, jo išmintis akloji –
šventa ir nuolanki, o man tėra beveidė
materija vaiski, – į jos gelmes panėrus, –
aš viską praradau, aš paskendau į žvaigždę, –
jon blogis nesibraus, jos nepažadins gėris.
Kaip Dievo neturiu aš savo sielos, kūnas –
tai kenčianti dvasia, materija patapus.
Išduok mane, mirtie, – tavęs per daug nebūna...
per maža meilės? ne! už ją gilesnis kapas.
Aš vienas kaip mirtis, – visus kelius pamiršiu
į praeitį, – tariu, – nes ateitį praradus, –
man dieviškai vaiskus gyvenimo paviršius –
tarytum būtų jis šaltosios Letos ledas.
O siauski, neviltie, visus kelius užklojus
tu angelų sparnais, kurie į dangų brovės, –
aš viską praradau, nes man apkarto rojus,
o pragaras tėra nematomas tikrovės
pavidalas, menu... aš nieko nepamiršiu...
ir laukdamas tavęs, o amžinybe, tapus
man motina... nykus lemtos būties paviršius –
gyvybė... o sudie! už ją gilesnis kapas.

ILIUZORINIS PASAULIS

Iliuzorinis pasaulis... iš bedugnės į viršūnę
Žengia pranašas baltasis – jį juoda banga išstūmė.
Kas už jį numirti trokšta – nesutiksi tokio vergo.
Pranašas sapnuoja mirtį tarsi aklą velnio mergą, –
ji prišliaužusi kas naktį jam visus sapnus išblaško,
dega žvakę iš geltono alkanųjų bičių vaško, –
tas liepsnodamas tekėti į bedugnę taurę ima,
o mirtis jį geria niauriai, buria iš delnų likimą,
juodą naktį paskutinė žada spindulingą rojų,
sviedžia taurę – ir išnyksta. Grįždamas vėl į tikrovę, –
pranašas pamiršta duoną, vynas jį svaigina baisiai...
Iliuzorinis pasaulis... juodas pranašas iš vaisiaus
plėšia sėklą purpurinę, ją į smėlį auštant sėja,
laukia daigo mėnesienoj... Kaip miražai pajudėję –
pranašą sapnai apgaubia, – mirtį už savęs pamatęs,
rauna sėklą jis iš smėlio tarsi ašarą gyvatės,
o mirtis – į dangų spjovus, – nukrečia žvaigždes ir sako:
Nesapnuok! nėra tikrovės už banguojančios kloakos,
kurioje tau lemta būti juodu pranašu – tarytum
nuo viršūnės į bedugnę tu žiūrėtum – išvarytas
iš pasaulio... aš numirsiu – tavo sapno neišvydus – –
Juodas pranašas nežino – koks baisus mirties pavydas, –
geidžia ji nukirsti baltą, juodąjį vardu pašaukti.
Iliuzorinis pasaulis... Pranašą tarytum paukštį
lesina mirtis pilkoji, – iš jos delno atsigėrus, –
net šventasis pagalvoja – kad iš blogio gimsta gėris,
o iš gėrio – vien miražai... Į viršūnę baltas kopia,
o juodasis į bedugnę leidžiasi ir baltą moko –
kad viršūnė jam užstoja amžinybę. Ne! – baltasis, –
ji tėra pranokus mirtį, iliuzorinę jos dvasią.

NESUKLUMPANTI JŪRA

I

Kaip rožėmis šliaužiantis gyvis į sutemą leidžiasi sunkiai,
kaip naktį sapnai mums atrodo vėluojantys, broli,
kaip ugnys mums vėlei supina plaukus – mes drįstam
liūdėti puotoj ir lieti pro delnus amžiną vyną.
Ir žengiantis angelas mindo savo plunksnas – jos vysta,
ir skrendantis paukštis vejasi savo šešėlį.
Nuogas, nuogas pasaulis yra visų patikėjusių ženklas,
nuogas ir jaunas, kurio nepasotins glamonė.
Mus vėlei apsaugo balti paslapčių spinduliai begalybėj.
Keleivis dedasi akmenį ant savo krūtinės žinodamas,
kad mirtis yra teisingiausia jo kūnui,
kad mirtis nėra tai, ką vadindavo troškuliu miegas.
Kaip rožėmis šliaužiantis gyvis į sutemą leidžiasi tyliai,
kaip tyliai užgęsta diena, mano broli... tiktai širdis
yra žemė, kurioj palaidosim savo meilę tikėdami
prisikėlusio žodžiais beprotiškais... Kraujas neleidžia
laikytis už spindulio, kraujas mums pašaukia mirtį,
stumdamas akmenis nuo širdies, – taip ateina
vaiski vienuma, kai daiktai – suanglėję paminklai –
užstoja mums mėnesieną, jos krištolas kūną sukausto.

 
II

Pasaulis netobulas šoka tamsoj apie nesančią ugnį,
pasaulis kvatodamas atsisako ir nieko nesugrąžina.
Tiktai tavo rūbuose yra dvylikos mėnesių dulkės
ar žvaigždyno rasa tartum prakaitas gyjančio kūno.
Žvelk – mums atneša rytas medaus iš nuvytusių sodų,
iš tamsių avilių yra semiamas šis gėlynų raudojimas,
iš tamsiųjų nišų yra semiamas vasaros miegas ir sapnas,
kurį trokštame vėlei širdies ugnyje atgaivinti.
Žvelk – mums meta po kojomis vaisių nakties augalai,
tartum akmenį sviedžia į gelmę, bet siela suklūsta,
ir pasilenkę rinksim jo sėklas, kurios jau pasklido žolėj,
susiliejo su ja... ką mes trokštam vieni atgaivinti?
Tu pažvelk – jau dangus atsisveikina, lapai jau gęsta už mūsų
agonijoj savo, – ar siela dar trokšta jų gyvastį perimti godžiai,
ar siela dar laukia negrįžusio žingsnių, ar keičias už mūsų
keisti reginiai, kurie tyliai mums rodo pasaulį.
Už mūsų kalbos dar alsuoja vienatvė, – ar vienas tikėjimo žodis
yra užmarštis, ar viena praeities paslaptis neklastoja
tų plaukiančiųjų skeveldrų mirusio, amžino laivo, –
jis troško baltųjų krantų, į tamsą judėdamas baugiai.

 
III

Žvelk – jau ramybėje gęsta diena, jau sapnai apkalbėti,
jau žodžiai tarytum skeletai to, kas gyveno juose pasislėpęs.
Lyg išnara žalčio, lyg baimė netekusio – viskas didėja,
į formas negrįžta gamta – ji pasotinta, kūnai
kartoja kartoja vaiskų gyvenimo miegą.
Mes nusileisim vieni – už kraujo laikydamies vėlei –
į properšą, į savo guolį, į dykumą sunkią –
kaip leidžiasi rožėmis šliaužiantis gyvis į kevalą savo.
Žvelk į apvainikuotus, į surakintus, į buvusius
vergus likimo, žvelk, o broli, nes mums patikėta žiauri dovana:
savo žvilgsnyje siedinti viską, kas buvo seniai,
su tuo – kas yra mūsų valgis.
Ir šokantis rūbais trokšta linksmybę paslėpti,
ir mylintis trokšta mylimas būti, – taip lemta
pasauliui pasverti brolžudžio kaulus – ir vėlei
nuo daiktų, krauju apšlakstytų, jų siena tyloj atsitverti.
Bet argi jis gali ramybėje savo gedėdamas vakaro guoly
užmigti prieš tuos, kurie viską regėdami šaukė
neregimus daiktus, klausydami savojo balso, – tai buvo
tyli užmarštis, kuri klausą pasotina sunkiai.

 
IV

Ir meilė – rūdijantis kardas – tarp mūsų kas naktį padėtas,
o dieviška meilė – tas krištolo alkis – ji žvelgia nustebus
į tvarinį savo kaip nelauktoji, atėjusi liūdinčio miego,
ar švento vandens gelmėje regėjusi virpantį žaibą.
Mes geriam, o geriam lašus nesuklumpančios jūros –
tarytum prieš mūsų akis prasidėtų šis keistas pasaulis,
kur dugno tamsoj spinduliuoja negyjančios žvaigždės.
Taip kyla tamsoj paskutiniai ir šviečiantys gaiviai
pasaulio daiktai, pro ledinę regėjimo saulę
praeina klajojančiom linijom sapno viršūnėj
bebalsiai veidai, kuriuos lydi ženklai. Nematytas
yra šis pasaulis, o broli, šis juodas ir stingstantis lašas, –
jis mūsų taurėj, atsispindi tarytum vainikas ten saulė,
ten mūsų viltis atsispindi, kuri mums pasako už viską
baugiau šitoj žemėj regėtoj, kai baudžia ir niekina... mūsų
nelies praeitis, kol geriam po saule lyg paukščiai
iš to neregėto šaltinio, mes geriam, o geriam laimingi,
mes geriam ir geriam, bijodami tos nesukrumpančios jūros.

 
V

Klausyk tyloje – daugialypiai daiktuos pasislėpę ten miega
ir aižo jie sienas klastingai; mes miegam paveiksluose, broli,
akių neužmerkę mes miegam – tarytumei lauktume ryto,
bet rožėmis šliaužiantis gyvis į sutemą leidžiasi sunkiai,
lėtai patamsėja daiktai, keistųjų patamsių paunksnėj
po virpančiais lapais ten veržiasi gydantis nerimo vaisius,
ir žodžiai lengvi tartum plunksna, kuria užrašytas likimas.
Klausyk tyloje – paskutiniai keleiviai, giesmė paskutinė...
Kaip lengva užmerkti akis, o sapnas tolygus vienybei,
o kūnas tolygus pasauliui – ir niekas nepradeda mūsų,
nes tu, o broli, klausai, kaip miega daiktuos pasislėpę,
gedėjimo ženklą pamatę, šviesoj nesirodantys. Mūsų
vardai mums jau duoti, o broli, tiktai iš malonės,
nes lemta bevardžių ieškoti pasiklydusiems tyruos.
Ir tylą mes perprantam godžiai – pilni savo amžino riksmo,
pilni paskutiniųjų žodžių, kurie nesujungia, nes vysta
juose mūsų aidas ir sapnas, ir miegančio rūbais
jau slenka tamsa – tartum gyvis į sutemą leistųsi sunkiai
boluojančiom rožėm... Už ką mes tave padalinom,
pasauli, tu šoki tamsoj apie nesančią ugnį, tau leista.

 
VI

Ir stovi jau prietemoj laivas, – geltonos jo burės tam vėjy
taip graudžiai plevena – tarytum gamtos nuolankumas kasdienis
yra užsakytas prieš mus dar, prieš mūsų didybę ir skurdą,
kai trokštame godžiai kaip laikas į dugną šviesiausią judėti,
kai mūsų pavargusiai klausai nesako jau nieko pasaulis –
ir dovanos jo nesulauktos kitiems visą naktį sapnuojas.
Bet mūsų nedžiugina vėlei net aukso žėrėjimas, nieko
sidabras negal atspindėti, – gamta mūsų nuovargį keičia,
pasotina žvilgsnį, kai sielai parodo ji kalną kuprotą,
kuris štai didybėje savo sniegynų karalius ir vergas –
nešioja krūtinėje liepsną – už visą pasaulį gilesnę.
O kam tavo žudantis auksas ir tavo sidabras klastotas,
kam tavo nereginčios akys, jei tu tarsi nuopuolio sparnas
užstoji mums tolimus daiktus, žvaigždynų mirgėjimą švelnų...
kam tavo keliai susilieję, kai kraujas tau nuogas, pasauli.
Ir tavo akiduobėse regim sėklas juodžiausias, o miegas,
o tyras ir lengvas tavųjų daiktų palytėjimas mylint –
nublanksta prieš visą ramybę kaip rankose jaučiamas žiedas,
nuskintas nuo vakaro slenksčio, kuris mums užstoja kelionę...
bet prietemoj stovintis laivas – voratinklių burės geltonos..

 
VII

Ir daiktus vėl traukia jėga pramanytoji mūsų likimo,
ir slypi juose užmarštis, taip alsuojanti sunkiai.
Tarp dulkių ir smėlio, tarp to, kas į kevalą skverbias,
išlieka erdvė, tuštuma – be šviesos ir be kūno.
Su dievišku atvaizdu tos, kuri viską sujungti panūdo
į spindesį taurų žvaigždės, kol dar meilė mus keičia,
su jos artumu neišniekintu godžiai mes pradedam, broli,
kalbėti už ją – ir save jos vardu apsakyti.
O vėlei nušvinta gelmėj paskutiniai tylėjimo vartai –
už jų nesustoja širdis, ir jau siela yra mūsų kraujas,
ir mintys yra tartum alkis kadaise nepaliesto valgio,
kuris mums lig šiolei sapnuojas, kai geidžiam save išpažinti.
Kaip skverbias medus į vienatvėj pražydusią gėlę,
kaip veržiasi siela į sielą, kuri nepaniekino rūbo,
kaip auštant mus mylintis miegas švelniausią regėjimą siunčia –
taip jūra – į krantą skubėjus, – jame savo sėklą palieka,
kad auštantis kevalas tyliai pasauliui staiga užsivertų –
ir vėlei ramybėje savo panūdęs į žemę sugrįžti, –
sukluptų prieš nykstančią saulę, kuri štai judėjime savo
jį aplenkia tarsi klastinga, rūsčioji negimusio vergė.

 
VIII

Ir ugnį vėl regim tamsoj – ugnyje mes keleiviai,
nežinomo sapno vaikai, išėję iš savojo laiko
į tolimą, nokstančią gamtą, kuri už pasaulio rūstybės
kančioj begalinėj nokina mums gyvastį laukiamo žodžio.
Pro amžiną – gelstančio popieriaus kvapas – pro amžiną –
kvapas eglišakių – mėnulio akmenys – dulkės...
gulkis į žolę, pro amžiną dangų einantis broli,
mes nesustosim, pro amžiną dangų praeisim.
Gulkis į dykumą kaip žaltys – išsiilgęs nebuvusio,
į dykumą veidu – į tą keliaujančią mirtį.
Mes laikini kaip neregio iliuzija, mes laikini... pakartokim...
Plunksnose virpa žaibas, plunksnose dieviškas, lengvas
išminties virpulys... mes nežinom daugiau, mums neleista
būti laimingiems prieš mirusius, o pakartokim
atmintyje sukryžiuotas rankas ir akis
neužmerktas žydėjimo, kol dar sapno vaikais pavadinti, –
esam prakaitu gyjančio kūno; tamsybėje,
daiktų labirintais judėkim už buvusius,
už laiminguosius nuodais pasigerkim, už tuos,
kurie šliaužia pro amžiną – būkim!

 
IX

Už tą neregėtą, už lengvą, už alkį tave mes nešiojam
sapnuos tartum kūdikį, o praeitie, tavo žodžiai nestringa
mums gerklėje... O kokia ši gamta, kokios tyros
yra tavo akys, kai praeitis neklastoja nebuvusių.
Būti nesančiu, būti kankintoju ir nukankintu,
būti reginčiu, klausančiu ir atsakančiu,
būti budeliu, ant savo meilės rožių stovėti,
už tą neregėtą save tartum šviečiantį teisti...
Teisėjo rūbą sudeginti, karūną užminti
kaip šliaužiantį gyvį, pasaulį grandinėmis vilkti...
Atleisk mums, už tą neregėtą, už lengvą
tave mes nešiojam sapnuos, praeitie, – tavo ženklas
ant mūsų kaktos, ant mūsų rūdijančio kardo,
daiktų minioje, visuose, kurie tyliai kartoja
nepasakytus žodžius, neišsakomus, neišsakytus
amžinybės akimirką. Sieloms yra patikėtas
tavo švytintis ženklas, raudok mumyse, nuskriaustoji,
atskirta nuo savojo kūno, išlikusi dėmėse
į rūbus nakčia susigėrusio kraujo,
kurs bėgo atgal iš tavęs, iš smilkinio tavo lemtingo.

 
X

Kaip stumia keistoji jėga šitą miegantį laivą pasaulio,
kuris vandenyno ritme dar išsaugo rūdijantį žaibą,
kaip traukia tamsioji jėga mūsų sielas prie liūdno
paparčio kvepėjimo, lašant į sutemą laikui.
Kaip audžia voratinklį gyvis tarp mūsų žvaigždėto paminklo
ir augalo – jis mėnesienoje tyliai siūbuoja,
lapodamas godžiai lengvaisiais, dar esančiais lapais...
o lemta jiems būti kitur, su liepsna galynėtis.
Atverk savo žvilgsnį, o broli, – lemtingojo ritmo galybė,
pasaulio žydėjimas – viskas mus vėlei apnuogina, keičia...
ir Hamleto kaukolėj veisiasi slidūs driežai,
Ofelijos dulkės kaip auksas klajojančio smėlio,
Orfėjaus gyslomis teka pragaro žaibas,
Euridikės šešėlis kas naktį sustoja tarp mūsų,
Saliamono lūpomis perbėga šypsenos šaltis,
Sulamitos įsčios pilnos žvaigždėtųjų dulkių,
Pigmalijonas miega tarp ašarų gipso,
Galatėjos kakta tyliai slenka žaltvykslės,
Dantė suka rojuje pragaro juodus ratus...
Jie laimingi, paklusę lemtingojo ritmo galybei.

 
XI

Po žemės danga mes galbūt neregėsim, o broli,
mes negirdėsim einančių, rūbų plevenimas lengvas
mūsų daugiau nepalies; ar savęs beklausysim,
kai būsim giliau negu žvaigždės, kai spindulį verpsim
būties valandoj, sukryžiuotom rankom stovėsim,
kai žarijomis eisim į tą nenusakomą, tyrą, –
kažkas atsiskirs nuo mūsų ir susilies danguje
į begalinį regėjimą – neišmąstomą šito pasaulio.
Kalbėk nekaltai, pranašu būti – žudyti mirusius,
kalbėk atvirai – nuogam kalbėti – aidą savy teišgirsti,
kalbėk nelaimingiems, pavargusiems apie meilę...
mylintiems nekalbėk – jie be žodžių supranta.
Mes jaučiam daugiau už nebuvusius, – ką jie nešioja,
kokią šviesą jie regi virš vakaro sniego,
kokius daiktus jie renkasi, neturėdami aukso,
kokius laikrodžius prisuka jie? Ar mums lemta
kalbėti nekaltai, atvirai nelaimingiems, pavargusiems,
ar mums leista kalbėti mylintiems, ar mums lieka
žodžių daugiau negu ašarų – ir klausančių
argi yra daugiau nei išgirstančių?

 
XII

Kaip daiktus atspindintis laikas už tos nesuklumpančios jūros,
už tų vandenų mėlynųjų, kur plakasi bangos ir nyksta,
kur šviečia širdis tarp raudono viesulo, – rūstūs
ramybės jauni pranašai atsistoja tylėti už mūsų –
ir pakelia kardą, nes baisios irimo dėmės,
ženklai augmenijoj, gyvybėj – tarytum
kažkas atsisveikintų – toks neišklausomas, liūdnas,
kažkas, ko nelaukėm, – ar laukia sugrįžusio meilė?
Mes puolam ir puolam – juodoji likimo banga
į tolimą krantą, kur sukasi dvylika mėnesių jūros laše,
kur atsiskiria žodis nuo kūno ir laikosi už atminties...
Mes puolam ir puolam – baltoji banga į nuopuolio krantą,
kur sukasi dvylika mėnesių kraujo laše nevalingu
ratu nesustojančiu, dievindami atvaizdą tylinčiosios, –
jis žvelgia nustebęs iš vystančių rėmų – tarytum
kaltė ir tas žvilgsnis, ir lūpose merdintis žodis.
Mes mylim tave, mes mylim tave nematytai, mes –
laikini kaip atsisveikinimo aidas bedugnėje, mes mylim tave,
o tylinčioji, nes mūsų Žodis jau atsiskyrė nuo Kūno
ir eina vienas taku pro tave amžinai begalybėje.

1973

METAFIZINIS LAIKRODIS

Metafizinis laikmetis dvasioje – kuriasi žodžiai
iš pasaulio spalvų, permanentinio sąmonės grožio,
iš idėjų banguojančio spektro – vienatvę sutvėrus
ir sutapus joje su mąstytojų esančiom sferom.
Spindulinių sistemų vijoklinis grožis kartojas
filosofinėj proto šviesoj, o nūnai sutvertoji
amžinybės strėlė – tai dvasia – iš visatos paėmus
skrydžio laisvėje kosminę prasmę – patampančią rėmais
to pasaulio gilaus, iš kurio pranašai pasirodo –
ir dievų minioje tyliai keičia liepsnojančią odą
kaip gyvatės nūnai, o pasaulis lyg veidrodis laikos
ant sidabro lašų, – amalgamoje skęstantis laikas –
vėl išplauks jis vaizdu, iš kurio tu sudėstysi prasmę
arba žodį BŪTIS... betgi protas už vaizdą pirmesnis, –
te sau tampa jisai metafizinio laikmečio rėmuos
žmogiškiausiu vaizdu – panašiu ne į akląją dėmę – – –
Tyliai dirba dvasia kaip širdis sutvertosios visatos –
sau bedugnė versmė. Panašus į užburtąjį ratą
šio pasaulio gyvenimas? O metafizinis aktas –
išmąstyti ribas, kad su jom Dievo meilė sutaptų.
Metafizinis laikrodis – saulė, – jos kintančios dėmės
tau atspindi žvaigždes. Lyg iš pragaro dugno pasėmus
Judo kraujo – nyku, kai į gemalą protas ledėja...
Ant būties ešafoto mąstytojo galvą padėjus,
o kadaise liepsnojusi grožio gyvybe, – mes trokštame skleistis
nuo širdies lig minčių – te mus keičia šis šviečiantis veiksmas...
Metafizinio daikto dugne mes išvydome trapų
Žemės vaizdą vieni... ir poetais maištingais patapom.

1992

Cieškaitė, Gražina. Tarp laiko ir amžinybės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1997.