Tarp šviesos griuvėsių

Naktis – bekvapė dykuma, – joj dygsta
šešėliai, sutema... iš velnio gyslų
ten pasidaro smuikui vieną stygą...
Vienatvė, tavo prieblandoj pražydus,
boluoja rožėse, kurias nuskynei –
šventa poeto meilė paskutinė.
Absurdo kryžių velkantis išdrįsta
atverti tau visatos karalystę.
Pažadink jį aistra, kuri prikeltų
vienybėje bežadį, jau nekaltą
gyvenimą gyvenimui... Tarytum
iš juodo žemės aukso padarytą
regėjai veidrodį, – jame bolavo
sidabro mėnesio dėmė – ovalas...
ir bitės rinko spindulinę šviesą
toj naktyje, kur tyliai žydi dviese
dvasia ir kūnas, mano meile, žydros
dievų aklųjų kaukolės rožynuos,
šalti žiedai pavargėlio erškėčio –
kad savo meilės maištą iškentėčiau.
Nematomas ir silpnas tarsi niekas
esu žmogus, kurio kančia palieka
derlingai nekalta, ne ta – iš knygų...
ji uždega visatos šaltį dygų
bekvapėj dykumoj... nėra nakties...
šešėlio juodą šilką tu patiesk –
ir išgyvensiu, tragiškai bedvasį
chaoso ritmą kraujyje įdvasink,
ištverk mane, paniekinki kaip žmogų,
kuriam tiktai nuo išdavystės bloga
toj naktyje, kur tyliai žydi dviese
dvasia ir kūnas tarp šviesos griuvėsių..

Kalbėk

Kaip tu kalbėsi su gamta, kuri
tave it nieką sutveria iš visko?..
Lyg amžinybę kraujyje turi
du jos pradus, – raudoną – baltą, vysta
vienatvė, savo laisvėje rami...
Aprėpti – tai pažinti, o suprasti –
tikėti, kad pasauliai kuriami
ir tavo sieloje – kol ji bekraštė.
Ribota begalybė mumyse –
vien baimė labirintuose paklysti,
kol žino vieną išeitį dvasia –
į praeitį – kur baigiasi vaikystė.
O bręstame su vaisiais nuolatos...
Kaip su gamta kalbėsi?.. jei kalbėsi –
vien aidas tavo balsą pakartos...
ir šitaip melas nepavirs į tiesą.

Praregėjimas

Absurdo angelas – beveidžio sapno Judas –
materijos dugne tarp akmenų nubudo
ir sakė tavyje: – Žmogau, tu sužvėrėsi,
klajosi kaip ugnis tarp sugriautų griuvėsių.
Gyvenimas gilus tarytum sielos kapas, –
jis tavo mintyse su nebūtim sutapo.
Priešybių jungtyje, jų kovoje bežadėj
atsispindės gamta – ir tavyje pažadins
ji meilę be ribų... gamta yra bedvasė, –
jai sielos branduolys suskaldomas – juodasis
aguonos grūdas... ims liepsna audringa skleistis...
tarp žiedo ir šaknų yra erdvė bevaisė.
Kai slepiasi gamta į tavo proto rievę,
ji žino, kad iš jos tu susitversi dievą,
kad nukryžiuosi jį ant medžio pažinimo,
paskui šventa jėga paims jį į žvaigždynus, –
ir liksi vienas tu, žmogau... absurdo aktas
prasmingas, bet nykus – prieš veidrodį apakti...
– Absurdo angele, gamta yra bedvasė, –
tu amžinai teisus, ir tu mane suprasi.
Aš sieloje esu bekūnis, ne bevalis,
nes mintys man yra kaip kraujas, – jo dalelės –
balta – raudona, – taip! – o kur juodoji? – klausi, –
ji tūno tavyje – ir smelkiasi kaip skausmas.
Aš nieko nežinau, kai savo mintį mokau
judėt šviesos greičiu. Tu panašus į žmogų.

Kas yra kas

Bepročiai angelai, kurie save pamilo, – auštant
pavirto jie chimeromis, besparniais paukščiais,
sau sukančiais lizdus prie filosofų durų,
mąstytojų – Morfėjo pranašų, platoniškų lemūrų, –
jų saulė – Apeironas, o karalius Logas,
jiems išmintis – žmogaus ir amžinybės dialogas,
triados trikampis it piramidė... Balzamuoti –
įamžinti mirties – gyvybės pradmenis vaizduotėj,
kartoti, kad pasaulis – mūsų proto vaisius –
ir mūsų mintyse jis dar ne kartą keisis...
Jiems filosofinis akmuo – tiktai kiaušinis povo,
tarsi karaliai jie nuogi šaltoj Prokrusto lovoj
sapnuoja ateitį tarsi alchemijos ir dūmų
lemtingą erą, kurioje netobulą nuogumą
paslėps šarvai iš gintaro, – juos įelektrins auštant
antipasaulių gravitonai... O prie durų paukščiai
vėl suka sau lizdus, – prie filosofų durų,
mąstytojų, Morfėjo auksagalvių pranašų – lemūrų,
kuriems visa tikrovė – tiktai jų vaizduotė,
Prokrusto lovoje viena, – sapne ją balzamuoti,
išsėmus gyvastį, kurią seniai pranoko Logas, –
jie trokšta lakdami – žalčiai! – jos pieną, – dialogas
tarp beprotybės ir minties, o angelai bepročiai,
kurie pamilote save, – padėkit suskaičiuoti
tokiems mąstytojams žvaigždes, pavirtę paukščiais... stovi
prie durų elgeta, kuri palesins jus – TIKROVĖ.

Dangus nusileidžia i pragarą

Iš pranašo delnų jis atsigėrė nuodo,
ieškodamas minioj daiktų karaliaus nuogo
ir – genamas kančios – į tamsą įsibrovė,
kur šiugžda pelenais vidurnakčio tikrovė.
Skeletų velniava – tai pragaras be mūsų,
kur tvenkėsi liepsna ir kovoje užduso,
ardydama krantus, – į Letą veda takas,
kur kūnai kaip driežai virš praeities kloakos.
Bežadžio širdimi jis brovėsi... tarytum
svaigi dievų minia, iš rojaus išvaryta,
vaidenosi tiesa, o pragare judėjo
beširdžio pelenai – antgamtiškos idėjos.
Kai Letos gelmėje nūnai save pamatė
atsispindėjusį, – o glaudėsi gyvatė
nuodinga ir kvaila – jinai į tamsą kirto
ir sudegė šalta, įgėlusi prieš mirtį.
Jis klausėsi žvaigždžių... Dviveidis grobė vaisių,
sustingusį liepsnoj, kuri bangavo aistriai.
O pragaro tyla!.. Dangus į žemę leidos –
ir švietė erdvėje jo spindulinis aidas.

Buda bedugnėje

Nėra kelių iš begalybės... Tarsi
sustingo Buda tuštumoj begarsėj:
– Kas mano kūnas, kas gili dvasia?
Pasaulis švietė, kai benamio gėrio
daiktų pilnatvę dykumoj atvėriau.
Bedugnės aukštis mirga akyse,
šešėlių padarai mane sukausto...
Tavęs aš nesutvėriau, mano skausme, –
tu tarsi lauki kraujyje, kuris,
žinau, šaltinis amžinas gyvybės, –
jis tvariniuos visuos lemtingai žydi...
tuo artimasis žmogui net žvėris.
Bedugnės ribose paklysta laikas,
išnyksta žodžiai – svetimi ir vaiskūs,
iš savo formos veržiasi dvasia
į begalybę – ten, kur būsim dviese
su išmintim tarp dūlančių griuvėsių –
ir sudaiginsim šviesą erdvėse.
Žmogau, tu – daiktas savyje, tu klausi
apie pasaulio paslaptį sunkiausią –
iš kur eini, į kur keliai nuves?
Bedugnės karštis tavo mintį tvilko,
tu pakrikai prieš kasdienybę pilką,
visatos dėsniai tauras be tavęs.
Esi viršūnė, nuopuolis, likimas,
iš tavo proto tiek absurdo imas...
o aš tarytum viską pamačiau
tiktai tavy – jei aš tave atvėriau
judėjimui, žinojimui kaip gėriui...
aš – aklas pranašas... prieik arčiau! – – –
Nėra kelių iš begalybės... teka
baltoji saulė, ir ankštoj kloakoj
vaitoja dievas... bet staiga žmogus
parodo kelią į save – ir lieka
iš dievo pasaulinis gėrio Niekas...

Absurdo kūdikiai

Absurdo kūdikiai! jų mintys kaip bespalvės tos lelijos –
kur žydi sodo erdvėje, kas žemėje budės...
Koks kūniškas akmuo!.. O dvelkia sidabru nulijus.
Tai sminga vėjas ar ugnies raudonio kalavijas, –
tai smogs į pelenus, – netekti kaip žvaigždės.
Daiktų pradžioj absurdo kūdikiai, – ir jie praranda balsą,
kai scenoje įžeminta mirtis o sukasi lėčiau
nei žemė su dangum, – ir it aklieji smalsūs
paklysta baigmėje: taip laikina! – mačiau –
net lekia dykuma... Tiktai tyloj absurdiškai nuvytus, –
ir kai sapnuojant ašaras kaip dangų iš akių,
prasideda pradžia – daiktų visatoje skenduolis mitas, –
pravirksta kūdikiai, aprauda tobulybėj nematytus,
bet kerta tartum akmenų lietum jų ašaros... Tikiu:
absurdo kūdikiai tarytum sau, – kai toldami artėti
jie trokšta kaip daigai į dykumas, kurias
įaudrinti žiedai apleido, – taip erškėtį
prisimena gyvybės vienumoj... net baimė išprotėti...
absurdo valanda – jų nuodo spjūvis į taures.
O jų bežadės, pelenų procesijoj bespalvės mintys –
sujungti žemę su dangum – atskirti – sunaikinti!..

Prakeikimo vizija

Juodas angele, tavo sapnų paskutinėj skaistykloj
mylimosios širdis lyg akmuo ant šaltųjų svarstyklių...
jos dvasia alkana, kaip saulėgrąža kūnas jos gręžės
dykumos erdvėje į boluojančią saulę, kai gražūs
tavo brolių – baltų angelų pelenai tiktai lėkė su vėju...
Tu – nupuolęs už mirtį žemiau – tarsi meilę mylėjai
savo nuodėmę, maištą, pajuodusio angelo veidą...
tu – šikšnosparnių dievas – į pragarą jų nusileidai,
tarp sparnuotų pelių gyvenai... paskutinėj skaistykloj
mylimosios širdis lyg akmuo ant šaltųjų svarstyklių.
Taip! ji buvo graži kaip gamta... ne kaip gamtą mylėjai
tu – uždegęs aistra jos banguojantį kraują... su vėju
tavo brolių – baltų angelų pelenai į jos plaukus, į delnus...
ar jos kapas tenai, ar golgotos boluojantis kalnas?..
Būk prakeiktas, beproti, už mirtį žemiau tu nupuolęs...
mylimosios širdis – ne akmuo, kaip dvasia jos – ne guolis.
Tai sapnuok amžinai jos gyvenimą – trumpą it sapnas –
po šikšnosparnių saule... Te skleidžiasi sunkūs ir kvapnūs
tau juodieji žiedai, iš kurių atsigėręs pavirsi
tu į akmenį šaltą – sapnuodamas meilę kaip mirtį.

Cieškaitė, Gražina. Skrendu virš labirinto: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.