Ateina vakaras

ateina vakaras o žvaigždėse pravirkęs
ugninis vakaro lietus tarytum gimsta
vienatvės valandą kai sielos atmintis
pranoksta daiktus tą smėlėtą vaiskų
peizažo nuodą tik viena širdim
esi patyręs grožio kelyje

tai buvo žingsnis į gyvybės aušrą
ir meilė tavo kraujo geluonis
žadėjo mintį gaivią ir lemtingą
pradėtas būsi tobulas akmuo
pranoksta saulės abejonių maištą
akimirka ne veltui sukaupta

pradėtas būsi kūdikio paveiksle
vakarėj tolumoj kur dūžta gėlės
o purpurinis išminties medus
tarytum liejasi tamson kas rytą
paveikslo vingiais virpanti dvasia
tu peržengsi beveidę naktį

tai vakaro ateinanti spalva
nudegina skaudžiau nei kraujas grynas
pamilusio rankas į erdvę tiesiant
į saulę žvelgiant žodžio kelyje
sudie tari aklos esybės maistui
tu gyveni likimui o save

matai tenai kur vystosi tamsa
išardęs rožę tu sužeisi liepsną
ir žiedlapių harmonijos pilna
širdis tavoji švies tarytum sielon
pažvelgtų vakaras ir spindulio strėlė
skraidintų naktį tavo atgimimui

Žodžio perlas ir puta

Su naktim kalbėjom dviese apie meilę – kraujo giesmę,
neapykantą kaip dėmę begalybės pragare.
Nebūtie, tamsi nuo rožių, nuodėmingo sapno grožio,
šis alsuojantis pasaulis – melancholiška giria.

Kiek ženklų tave užbūrė... Purpurinei kraujo jūroj
pamatei besparnį laivą, – burių auksą skleisdama
blaškėsi mirtis šokėja, kol gyvybė paaiškėjo
kaip vienintelė viršūnė – ar iliuzijų drama.

Ne bekraštis mūsų laikas, o nykus ramybės tvaikas
kambariuos, kur mes pripratom atsisveikinti slapta...
Budeliui nereikia meno, jei auka pasivaideno –
jis įžengs į kraujo gelmę, ne gimdytoja gamta.

Duok mums žemę ir paguodą, beprotybės šaknį juodą
tu atskirk nuo mūsų medžio. Mes neprašom dovanos.
Amžinoj tėkmėj sustingom – savo prasmei abejingi, –
mes netekom to, kas dūžta su šešėliais, – ar dienos?

Naktyje per sapno ledą mes negrįžom, kol praradom
savo išmintį bevaisę... kaip ji buvo prarasta?..
O pasaulis – kur stovėjom, apsiausti vakario vėjo, –
tai akimirka beraštė, žodžio perlas ir puta – – –

O sudie, naktie bežvaigžde!., tavo gėlės tesužeidžia...
tavo amžinasis tinklas – aureolė pelenų.
Su tavim kalbėjo dviese apie meilę – žodžio giesmę – – –
Tobulą būties kartėlį tavo įsčiose menu.

Sėkla smėlio laikrodyje

Kiekvieną kartą, kai krentu į smėlį,
pavirsta laikas tuo, kas liko jums.
O amžinybe, kas tave – šešėlį –
įamžins ir apjuodins, ir sudrums?..

O aš krentu į dykumą, kas kartą
girdėdama, kaip daigas manyje
suskaldo laiką – gintarinį karstą,
kurį per audrą neša žmonija.

Aš sėkla smėlio laikrodyje. Stiklas –
jis neužstoja žemės, į kurią –
derlingą, juodą – buvo mano tikslas
nukristi auštant. O vilties giria!..

Ji paversta į pelenų kasyklą.
Šaukiuosi deimanto, kuris galės
raižyti begaliniai tvirtą stiklą.
Aš – sėkla, nepradėjusi gėlės.

Kiekvieną kartą, kai krentu į smėlį –
bevaisį smėlį, – daigas manyje
suvirpa lyg vaikystė karuselėj...
Gal šitaip prasidėjo žmonija?

Aš sėkla smėlio laikrodyje. Laikas
mane įamžino, sudvasinęs per tai,
kad aš krentu, matau pro stiklą vaiskų –
ko kariais tu, žmogau, nebematai – – –

Balsas

kas kenčiantį mane palytėjo
tas amžinai su manim
kaip meilė nakvojusi
tarp dviejų angelų
tavo gelme sapnuojant gėles
išvarytas į liepsną
kai nūnai įgimtųjų pasaulio peizažų gale
išminties melancholiškai laukiant smėlynuos
kur gyvatėms aukodavo galvas aguonų
ir baisiai tylus nematytas
jau esantis vakaras buvo
aklos nevilties priežastis
           kas kenčiantį save nugalėjo
           išverkęs gelmes ir tada
           jau vaidensis jo sieloj
           tai bus nuplaktasis žaltys
           tarsi pragaro krikštas
bet laukiant būties
kol daiktai pasirodo kaip tie savyje
tuštumoj suartėję krantai
alegorijos upės
tyliai sunkiant iš kraujo bekūnę
jos šviesą tarytum toli nuo gelmės
tai duotųjų griuvėsių gale
kol daiktai neįrodys kitu
net nematomu daiktu
jo sistemoje plakant spalvoms
           kas kentėjusį matė mane
           subangavo į liepsną
           kas mylėjo mane
           tas mylėdamas švietė spygliais
           o lediniais erškėčiais

***
Mano ašaros akmenis graužė lėtai,
kad gėlynų šlamėjimo vėjai pilni
tavo sapną grąžintų, kur tu gyveni,
kur klajojo ekstazėj regėti daiktai.

Tuo švelniuoju nakties laukimu nemarus
mano sielos regėjimus gimdė kažkas;
baltas kūnas pranoko žvaigždynų šakas,
ir, suvokęs lemtingus laukimo kerus,

skrido vienas tamsoj neregėtai tauriu
savo jausmo lanku, kol pradingo jisai,
kol švytėjo visatoj gėlynų gaisrai.

Mano angele, jeigu tavęs neturiu,
jeigu mano šešėlis tau juodas visai,
paklausyk – žemės kraują liepsnotą geriu.

Begalybės diktantas

I

Ar gyvybės pradžia už mirties – kai ji tolsta nuo daikto?
Sulaikydama mus virš bangą. Kas ateivis be skliauto?
Pagimdytas per lytį, esi per švelnus dėl savęs –
ir žinai: tavo saulė ne čia. Ji tik atvaizdas. Niekas.
Taip! bet būna sunki vienuma, kai dūzgėdamos bitės
net ne protą praranda. Jos gelia – aistros nuogume –
lyg matydamos medų, kurį išgalvoti galėtų
be spalvingų gėlių – ten, kur kyla kaip rožinis kalnas
nebe tavo aušra. Tyliai kužda ir slepiasi TAI.
Ir šalti spinduliai man pasako, kas trokšta manęs
be nuogybės – tai tas, kurs mane pasirinko –
ir į sielą pavertęs, kaip taškas – jis vienas many
spinduliuoja ir tildo. Ir aš jo pranokti nespėčiau.
Nes gyvenimas menkas? Druska. Virš medaus neištirpsta.
Arba jūroje – ten, kur giliau... Taip jau būdavo: siela
padalinta švelniau negu regim, kai stabdom save:
dar pabūti toliau, dar neklausti... Bet ištariam. Baigta!
Visata o pilna. Ir kaip kraujas žvaigždynai – tėkmė,
kur juodoji žuvis – tiktai Žemė. Dar sukasi. Tvaikas
nuo senienų, kitų abejonių. Mes tolstam arčiau
nei supranta... o tas? jis nežino, ir dievas jam – bitė.
Rojaus avilį matom. Per daug nekalta jo spalva.
Duokit pragaro raktą – tai balsas. Ne vienas. Praeivio.
Arba kūdikio riksmas taip gyvas – net skausmas bejėgis
jį sužeisti ir vesti atgal, kur jie būdavo dviese.
Taip! nelaukia naktis. O naktis? Ji beveik pažadėta.
Tarp tylos ir dangaus. Šitaip mato balandis save,
kai į stiklą pabeldžia ne duonos – todėl, kad galėtų
būti regimas, būti kaip Viskas. Bet lieka daugiau.
Kaip vaiduoklį nubaido boluojančia nosine. Viskas!
Nepasako: Sugrįžk! Tebūnie abejingas balandis.
Abejingas kaip meilė, kol dygsta, kol mato save
tiktai grūdo dugne. O paskui jau prasideda laikas.
Ir būties nemiga. To kiti net ištvert negalėtų.
Nes jų meilė kita: prasidėti nuo kūno,
bet nebūti jame kaip srovė. Kyla medis aukštyn.
Jo aukščiausia tiesa – nesugrįžti į pirmąją rievę.

II

Nuo atodūsio ligi riksmo
vienas žingsnis, o mylintieji,
kai slepiat save, neturėdami to, kuris trokšta
numirti už jus tinkluose. Kartais šypsosi protas.
Kartais tolsta greičiau nei išgirstam. Bet jis
priežasčių priežasties neįmato. Per ankšta. Nutolstam.
Taip! graži, vienatve pavadinta gimimo šalis,
kur baigtoji srovė – tiktai žingsnis. To neslepia niekas.
Gal nutildo savy kaip šaltinį. Sparnai po ledu.
O pasaulis tarp jų. Ir kiekvienas išnykti bejėgis.
Nesgi liekate, kūnai, kai siela sudūžta giliau
nei įžengtų mirtis. Vis dar liekat.
Kai ironiškas dalgis prieš jus, ar nublunka tamsa
ir pavirsta į šviesą? Ne TAI! Ir nebūtina daiktui.
Betgi esam visai nekalti. Bent jau žinome bausmę.
Mylintieji!.. gyva nuodėmė... kaip marinat save.
Ir pasaulis ne jums? – šitaip vakaras glaudžia bejėgį,
nesudrumsdamas proto, nes jį sugrąžina kiti –
jau pamišusį meile... Ir tai pavadinkime žingsniais.
Tiktai žengti atgal. O paskui sugrįžimo dairytis.
Kaip šešėlio nuogybės. Bet viską įrodo Gamta –
ir nustebina mus: jos įrodymai kaupiasi sieloj.
Kas nutolo nuo jų, tas pamiršo: esu panašus...
Tik priešybių drąsa, niekada nesustingstanti protui, –
tai gyva išeitis! ir jinai neįsakoma. Baigta – – –
Bet yra tik vanduo? Kaip kadaise maldavo burna,
Karpė balsas žodžius. Ir pamišėlis, artimas dievui, –
jie prasilenkė auštant. Paskui nugalėjo tyla?
Viską mylim savy – dėl savęs pasiliekam ateiviai.
Ir tada jau mylėti! o taip... Net nebūtina, rodos,
gimti dviese, bet šitai sudūžta kaip taškas. Vieta,
kur tamsiau nei erdvėj – tai tik mes. Kas netampa žodžiu,
virsta turiniu – ir amžinai jau užpildo.

III

O dabar, kai esu, kai atsiveria žodžiui tyla,
kai įžemintas laikas gilus mano žodžiui kaip maištui...
o dabar, kai esu ant svarstyklių kaip rožės galva –
aš galiu į save it nuo svetimo bokšto dairytis.
Kas minčių pamatai? Ar pasaulis ne viską sukūrė?
Ar vienuolio kvailybė tokia – kad jis žūsta kaip vaškas?
Tiktai antspaudas siela. Ir nieko nerasti joje –
to, kas pradeda mus, bet – deja! – per vėlai jau pagimdo.
Mes turėtume baigti. Pasaulį? ne tą – už savęs,
bet giliausią–savy, ne aiškiausia. Mes perkame grožiui
tiktai kaukę – ir taip atsimerkiam... tada jau suprantam:
vienas žingsnis atgal, betgi tūkstančiai pėdsakų – mums.
Ar mylėjai šaltinio dugne vieną akmenį pilką,
begalinę jo tamsią pilnatvę? Tai artima daiktui.
Bet ne mums, mylintieji. Prasmė amžinai pratęsta.
Šitaip mylim tik sau. Neapykantos jau nepamirštam.
Ir visi begaliniai griuvėsiai. Ateina naktis.
Tavo parašas, meile. Paskui jau patenkam į sodą.
Bet nematome vaisiaus. Viena išmintis per aukštai,
mylintieji, tik mums... ir vienatvėje tenka dairytis.
Ak! Bet grožis tik sau neregėtas. Aštri dykuma.
Jau ne smėlis. Virš jo. Saulės pragaras. Dėmės.
Šitaip krenta gyventi šalia, nelauktai susijungę
tarp dviejų prarastųjų dienų. Nenumaldo vilties.
Bet gražesnė jinai net be guolio. Boluoja šalia.
Ak! Jau lemta gyventi kitaip, atsirėmus
į seniausias žvaigždes... numaldyti mylėjimo kerštą...
ir tik būti savim... ir su meile! Netenkam savęs?
Nesgi mus jau užpildo.

IV

Dar nematomą žodį prie to, kas jau buvo kalbėta:
apie mylinčio alkį giliau nei sustoja mintis,
apie brolžudžio baigtį name, tarp šventųjų paveikslų,
kur įrėmintos aistros pamatomos žvilgsnio kraštu.
Taip! ne ta priežastis mus į atvirą meilę lydėjo.
Ne šventuolio vainikas mums smilkinius veržė. Ne dievas
mūsų protą nūnai išsirinko – mylėti.
Ne vienatvė liūdna po mirties, ką jau žinome. Taškas?
Taip! aiškiausia stotis vienumoj, praradimo viršūnė.
Kai sustojantį laikrodį girdim, ar bijom savęs? –
gal tik blizgančių skaičių tamsoj, prarastos geležies –
savo kraujo dugne. Lieka dulkės. Ir tavo paminklui
renkam akmenis, meile, iš sodų, kurie nusiaubti
jau traumuotų žvėrių. Šitaip beldžiam į nebylio langą.
Taip! sutikom ne vieną, kuris atpažino save –
kad skaudžiau tik nuskriaustų – todėl šitaip brovėsi, vergas,
per skaisčiausią vienybę – link skubančios mūsų širdies –
bet be savo! giliau nei grąžina ir atima protas.
Ar iliuzijos buvo švelniausios? karalių kardai?..
Tiktai žemė juoda patamsėjo nuo prarasto žingsnių...
Dar nematomą žodį prie to, kas jau buvo regėta,
ir vienintelę versmę tamsoj: mes užpildom save.
Duota veržtis, klausyk! duota veržtis!.. virš savo lemties?...
Dar vienintelį žodį prie to: mus likimas užpildo! –
taip... tas velniškas dievas. Kaip saulė. Beveik nelaukta.
O! ir mylim save... kol prarandam ir pradedam?. Baigta.

***
leisk į pavasario vandenis
liūdnas mylėjimo angele
niekas manęs nesužeistų
laikas judėjimo žaismui

leisk į pavasario vakarą
jūra kaip motinos ašara
laivas ant kranto sustingęs
sapnas išskirs abejingus

leisk į pavasario dykumą
žodi vienatvę palikome
svetimą grožio paveikslą

bus amžinybėj atleista

leisk į pavasario vandenis
liūdnas mylėjimo angele

Aklųjų teatras

Tamsios raidės jomis parašyta
tamsios raidės jomis parašyta
ŠITĄ NAKTĮ AKLŲJŲ TEATRAS ATVĖRĖ DURIS
tuoj į sceną pakils
toks trapus ir liguistas jaunuolis

Prometėjo šypsniu
jo kišenėj degtukų dėžutė

sutinku sako dievas
išleiskit į sceną tą kvailį
netenku tyli velnias
per daug abejingai jis gaili

po dešimtojo veiksmo
surinka užuolaidų sargas
ir juoda karuselė
į tamsą į nebūtį darda

nusišypso liguistas jaunuolis
pritemdytoj scenoj
kaip gyvatės žvynai
raibuliuoja blyški mėnesiena

duokit vyno jis prašo
plaukiau per nuskendusį uostą
du skenduoliai kaip dėlės
įsisiurbė dievui į skruostą

į aklųjų teatrą
pateko mergaitė iš kino
dvi akis dėl savęs
ir dėl savo širdies prijaukino

ji žiūrėjo i sceną
galvodama geidė patirti
kaip išpins šis teatras
konfliktą prieš sklandančią mirtį

scenoj vėrėsi durys
aklųjų teatras pakirdo
dvi sapnuojančios akys
žvilgsniu į tą dykumą kirto

užsimerkė mergaitė
ji laukė grūmojančio balso
šitaip laukė jinai
kad visi pranašai nusikalstų

ir sukluptų tamsoj
nuo judėjimo šuorų apgirtę
kad sparnuoti žaibai
nukryžiuotų anglėjančią mirtį

scenoj vėrėsi durys
liguistas jaunuolis pasakė
kas ten salės ertmėj
taip liūdnai ir bejėgiškai plaka

tai tik mano širdis
ėmė lenktis mergaitė prieš sceną
kaip geltonas krioklys
pro lubas atvira mėnesiena

pro aklųjų teatrą
tą naktį skubėjo poetas
gal ir mano daiktams
atsirastų jų scenoje vietos

ten paslėpčiau gėles
nuo beveidžio žydėjimo maro
tėvo atvaizdą likusį
po nugalėtojo karo

ten įkurčiau tave mano meile
klajotum po aikštę
tau diriguotų tamsa
du jaunuoliai iškėlę pagaikštį

pasibelsi poete
aklieji aklieji gyvena
jų klausa nemari
atgaivina regėjimo meną

tu sukūrei žodžius
tu įaudrinai aklojo klausą
tavo siela primins
čia šešėlio budėjimą blausų

nesibelsi poete
aklųjų teatras už sienos
ten liguistas jaunuolis
sudegina daiktus ant scenos

viešpatauja erdvė
sutinku sako dievas jau laikas
aš įkūnyta siela
o tu mano sklandantis vaikas

pasibelsi poete
mc2 tavo dainai
per pasaulio miglas
į garsiakalbį tarė Einšteinas

aš ir smuikas dermė
betgi stygos dabar nerealios
tiktai garsas šviesa
tu esi pašauktųjų karalius

pažiūrėk pažiūrėk
tai aklieji po sceną grybauja
tu ne aklas girdi
sustabdyk šitą klystančią gaują

Hirosimos lietus virš Paryžiaus
kaip gaila kaip gaila
sutinku sako dievas
nukirskite musmirę kvailą

pasibelski poete
sučiulbo už sienos aklieji
mūsų akys regės
jeigu tu žaižaruodamas skrieji

ne drugys ne drugys
pasibelstu poetas pamanė
surikiuosiu žodžius
toj dulkėtoj paklydėlių menėj

ir pakilo į sceną poetas
jis apžvelgė minią
ir degtukų dėžutę
tarp šiugždančio šilko sumynė

sutinku sako dievas
tesklando po sceną kometos
te diriguoja naktis
ir į veidrodį beldžia poetas

netenku netenku
atsiduso mergaitė iš salės
kaip jis myli mane
tiktai mintys deja nerealios

jei pavirstų daiktais
tai klajočiau tarp jų ligi ryto
kiek sparnuotų žvaigždžių
jau į dykumą šiąnakt sukrito

bet poeto žvaigždė
patekėjo aklieji šią naktį
bet poeto širdis
tarp smėlynų ji bodisi plakti

suvaidinsiu save
(pagalvojo poetas ir žengė)
nesgi mano šarvai
šitą naktį beprotiškai žvanga

aš kasu ir kasu
(jūs regėsite duobkasio triūsą)
o mergaite basa
juk ir tu nusileisi į rūsį

o dabar taip švelni
tu dainuoji kad žemės negaila
iš aklųjų teatro
išvarėte pranašą kvailą

jo kvailybė tokia
kad nualpo prieš alkaną salę
kai visi sakiniai
ligi siaubo jam buvo apsalę

aš kasu ir kasu
karuselėje ankšta ir liūdna
tarp dangaus ir žolės
mala saulę visatos malūnai

jūs grybaujat vaikai
aš kasu ir kasu o dainuoja
man mergaitė basa
apie esantį žemės rytojų

kai nuo smėlio šviesos
aš liguistas jaunuolis pražilsiu
man aklųjų teatras
užners žaižaruojančią kilpą

ir į sceną įžengęs poetas
pamiršo kad stovi
jis aklųjų rate
toj dviveidėj buvimo tvirtovėj

prisiminsiu tave
jam kuždėjo per tamsą mergaitė
po teatro langais
du naktibaldos pinigus keitė

mes nupirksim teatrą
šypsojosi vienas į naktį
bet geriausia brolau
jo linguojantį slogą padegti

pasibelskim sakau
tarė kitas atverkim šventovę
kol poetas tylus
mėnesienoj it pranašas stovi

ak žaibuoja naktis
į bedugnę šešėliai pažyra
kaip žaltys neviltis
jau apraizgo alsuojančią tyrą

stovi scenoj poetas
mergaitė jam švelniai pamoja
kur esi ar esu
verkia salėj viena svetimoji

atskirti atskirti
po dešimtojo veiksmo surinka
vėl užuolaidų sargas
gūdi tobulybė aplinkui

Hirosimos lietus
kaip vaiduokliška jūra virš bokštų
toj linguojančioj scenoj
ne vienas ateivis užtrokštų

bet poetas ramus
jis vaidina save jis vaidina
Hirosimos lietus
jį aklieji išmaino į vyną

o liguistas jaunuolis
į šiugždančią liepsną sudėjo
begalybę daiktų
ir grūmojančią tankmę idėjų

bet uždarė aklieji teatrą
nes buvo jau rytas
tamsios raidės jomis parašyta
tamsios raidės jomis parašyta

neskubėki Žmogau
mūsų kūdikiai kalba kai verkia
Hirosimos lietus
po dešimtojo veiksmo ištarkim

Beprotis pranašas

Šešėlio moterį jis apraudojo rugiuose,
paskui nusijuokė šalčiau su saule
vakarėjant.
Isteriška lemties akis.
Kur Niekas, ten dvasia.
O taip – ar TAIP,
erdvus miražų vėjau?
Šešėlio moterį jis apkalbėjo sutemoj.
O klausėsi tyla – tarytum nepatyrus
daiktų tankmėj vienatvės nuopuolio, vienos
tiktai sapnuojančios nakties,
kai mato vyras:
Štai girtas pranašas, o tu – beprotis...
Gal skaudžiau?
Gorgonės kraujas te banguoja godžiai.
Atsimena jinai: Pegaso prakaitas,
kai pagimdžiau.
Ir meilė kaip kova, sparnuoti žodžiai – – –
Šešėlio moterį jis apdainavo, kai grūdai
kaip gintaro tava. Paskui prie duonos
tarytum o užsidegė druska:
Tu viską praradai!..
Užmigo jis ant rankų –
gal madonos – – –

Chaoso motina

kas žengs į erdvę ten kur slaptos durys
liūdna madona dievą susikūrus
ji negirdės
jos kūdikis ant samanų raudojo
jos kraujo karštis nuo dangaus raudonio
gyvos širdies
sustoja tolsta grįžta pražudytas
gyvenimas ir tuo skausmu graži tu
viena graži
kai paslapties akivaizdoje nyksta
ryšys tarp gaivalų į karalystę
sau panaši
bet leisk iš tavo atvaizdo išburti
ne praeitį ne pranašą vienturtį
ji negirdės
sustoja grįžta tolsta kol suklumpa
ugnis ir laikas ir bežadė plunksna
virš M žvaigždės

Cieškaitė, Gražina. Gerti iš gėlių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.