***
O medžių šešėliai
Vaikystės sapne
Tartum durys.
O durys vaikystės sapne,
Papuoštos rugiagėlėm...
Trys kilometrai nuo miesto
Verkė mergaitė,
Kad nemoka nupinti vainiko
Ir uždėti ant debesio.
Neverk!.. Nereikia.
Surask miške du šulinius –
Kai atsigersi,
Nupinsi vainiką
Ir uždėsi ant debesio.
Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
Miško siela
Raudonos properšos miškų...
O aš ten – giliai giliai.
Mane sapnuoja naivūs dievdirbiai.
Kiekvienas medis tikisi kasryt
Manas akis iš naujo pamatyt.
O aš ten – giliai giliai,
Kur mano plaukus glosto dievdirbiai.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Tarp ąžuolų šaknų,
Tarp bėgančios žolės,
Tarp prarastų dienų
Tylės.
Tylės.
Tylės.
Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
Regimybės
Kada prasideda meilė?
Žmonės išeis
ir į medžių šešėlius žiūrės –
jie skaidriam vandeny.
Kada prasideda žodžiai?
Žmonės ateis
ir į medžių šešėlius žiūrės –
jie – tamsiam vandeny.
Prasideda meilė,
prasideda žodžiai –
ir šešėlių nebėr
nei skaidriam, nei tamsiam vandeny – – –
Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
Poetai
Poetai juokias, verkia, pranašauja –
nemylimi, prarandantys, keisti.
Jiems visos akys pakartoja saulę.
Agonija jų širdyse skaisti.
Jie myli sapną, išdavystės nuodą
dažnai pajunta taurėse, dažnai – – –
Mylėdami jie visad išsiduoda
ir kalba: Nieko, meile, nežinai!..
Jie kalba, kalba, jie pasako viską –
ir nepasako visko niekados,
ant rankos jaučia tylų žiedą tviskant –
jame rasa nuo slepiamos raudos.
Poetai, spinduliai, pasaulio kerštas,
daiktų ir sielų virpanti grėsmė,
kur liejas kraujas begalybėn karštas,
kad visą širdį pervertų giesmė,
sparnais užkloja mylimosios rūbą,
kuris nakties šlamėjime nubus,
ir savo meilę išpažinti skuba,
kur niekad išsipildymo nebus.
Poetai juokias, verkia ir maištauja –
nemylimi, vadinami vaikais,
pasauliui savo meilę atnašauja,
pasiūlo neapykantą juokais.
Keisti poetai: kuo labiau jie geidžia
pasiekt iliuziją – tuo myli nekalčiau.
Paskui į savo meilę susižeidžia – – –
Aš jų mintis liūdėdama skaičiau.
Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
Bodleras
Tos pykčio gėlės – amžina, lemtinga
Vaivorykštė virš miegančiųjų geismo.
Gėles jie renka vėl kas naktį. Sninga.
Teisėjai grįžta prakeikti iš teismo,
Tapytojai – karietomis į lūšną,
Sapnuotojai – ant sujauktų
paklodžių – – –
Prancūzija! Ne kalavijai lūžta –
Poetai plėšia purpurą nuo žodžių.
Girti laivai... Madonos pilsto vyną.
Krauju ataustas vakaras virš Senos.
Poetai skolą mirusiam grąžina – – –
O tu jauti: kaip auksas tau iš venos
Vėl žodžiai plūsta – karūnuotos dulkės!
Ir plunksną valdo nerimas beprotis.
Poetai plėšo purpurą – tai gulkis
Ant jo ramus. Ar gali vėl kartotis
Agonija, pasąmonėj dvilypės
Tos pykčio gėlės – jos gyvybei ruošis.
Mirtis akla, tamsi nuo begalybės...
Arčiau, ugnie, kol nesukaustė grožis!
Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
Avilio mirtis
Ar iš ryto tai buvo, ar naktį – niekas neprisimena.
Tik vėjas atbėgo ir nuvertė avilį.
Į žolę tekėjo medus, paskendo jame žiogų smuikai,
O bitės buvo tylios kaip žmonės per laidotuves.
Niekas nebarė vėjo, niekas bičių nepaguodė; ir tekėjo
medus visą dieną.
Tik naktį atbėgo mergaitė,
pasėdėjo prie mirusio avilio –
ir bijojo valgyti medų
kaip paliktą bičių skausmą.
Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
Orfėjaus monologas
Prisiliesk prie manęs paslaptim, nugalėta aistros,
paslaptim nugalėta išduok mano ilgesį tyrą.
Aš ilgėjausi meilės kaip jūros ošimas tikros,
kai bedugnėn sviedžiau savo sužeistą nuopuolio lyrą.
Aš ilgėjaus tavęs – ne paveikslų tamsybės, kuri
mus palieka nakčia tarp daiktų ir jų laikino grožio.
Tu pasaulio sode mano širdį kaip vaisių turi –
neprinokusį vaisių – jį šakos nuo žvilgsnio dar gožia.
Tu pasaulio sode mano kraują paverski medžiu,
mano kūną užmiršk – jis tik stelą vienatvėj tau neša.
Aš kas naktį kitur, aš kas naktį alsuoju, girdžiu,
kaip iš laikrodžių laikas į nebūtį stingdamas laša.
Ir bijau praeities – ji atrodo tarytum gamta,
pagimdyta šviesos ir tausojanti savo karūną,
Mano meilė tyli – ji, pilnatvės gėlėm apjuosta,
nusižemina sapnui, kad būtų tenai, kur nebūna.
Mano meilė rūsti – ji apsvaigsta nuo savo kančios
ir sapnuoja pasaulį – praeinančio kraujo miražą.
Prisiliesk prie manęs. Aš kaip sniegas visatoj keičiuos –
ir matau tavo ilgesį tobulą, nuopuolį gražų.
Bet praeina viltis – ir jau žodžiai bejėgiai, deja,
ir jau siela bejėgė pradėti pasaulį iš naujo.
Tartum paukštis kenčiu spindulingų jausmų danguje – – –
Prisiliesk prie manęs, išsigandusi laikino kraujo.
Prisiliesk prie manęs kaip dangus: jo sunki lapija,
jo lemtinga šviesa nesuartina sielų, kai kūnas
tartum žodžio skiemuo. Aš tarnauju pasauliui, deja, –
ir bedugnėj regiu paskutinių šventuolių karūnas.
Prisiliesk prie manęs paslaptim – ji aistros nepajaus,
ji boluos danguje ir stebėsis išeinančiu kartais.
Mano sielą prakeiks, mano siela pasaulį užjaus,
kai sutiks ne tave ties liepsnojančiais pragaro vartais.
Bet jei būsi ten tu – ji pasaulį paniekins, deja,
nusijuoks ir užmirš jo skliautų sidabrinę karūną.
Tai gyvenk mano sielos šviesoj ir jausmų danguje,
kad prarastum gamtoj savo tobulą, žudantį kūną.
Nes gyventi paskirta stebuklui, kol kraujas taurus,
kol iš meilės žiedų vis pini savo nuopuolį tyrą – – –
Aš bijau tik savęs, nes paniekinau laiko kerus –
ir bedugnėn sviedžiau savo sužeistą nuopuolio lyrą.
Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
Euridikės monologas
Nekalbėkime žodžiais, nes žodžiai yra nebūties
paskutinė klaida. Nekalbėkime vystančiu kūnu.
Aš apvogčiau tave, bet palikčiau tau lašą vilties,
nes be jos net ir meilės po degančia saule nebūna.
Aš apvogčiau tave, bet esu jau pati apvogta –
netikėsi, bet klupau ties žudančiais pragaro vartais.
Įsikūnijo sieloj pavidalu tavo gamta,
ir pasaulis netobulas širdgėlą nuodija kartais.
Aš apvogčiau tave, tavo lyrą klasta ir nuodais
apkerėčiau staiga, tu manęs nesuprasi – tai šventa,
nes tu raudi su ja ir tiki jos liūdnais apžadais,
tavo ašarų man jau regėti visatoj nelemta.
O raudosi, raudosi, kai mano pavidalas nyks
tartum žydras vaiduoklis, nuodais apkaišytas ir jaunas;
mano žvilgsnį tenai užmarštis abejingai sutiks –
jos ledinė strėlė tyloje su regėjimu kaunas.
Neraudok praeities, neraudoki pavidalų tų,
kurie nuodija sielą, pasaulį pranokdami kartais.
Aš einu tyloje nebūties apgaulingu krantu –
ir sustoju viena ties liepsnojančiais pragaro vartais.
Mano dieve Orfėjau, pažvelk į mane, kol esu,
kol regiu tavo sielą ir giesmę girdžiu nelaimingą.
Mano kraujo dugne nuo alsavimo tavo tamsu –
ten išnyko širdis ir pavidalas mano sustingo.
Mano dieve Orfėjau, kaip keista, kai skiria gamta,
kai mirtis ir žiedai pakartoja praeinančių grožį.
Mano dieve Orfėjau, tik meilė dar būna šventa,
kol į šviesą palinksta gyvatėmis apjuostom rožėm.
Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.
Valanda, kai esi
Ir klaidina tave iš spalvų pasirodantis baltas,
ir pažadina vėl augmenijos vėluojantis balsas,
nesuprantamos linijos, pirštams paklusę ženklai.
Taip toli valanda – ir pasaulis, prie žemės prigludęs,
geležiniai keliai, delnuose nepranykstančio rūdys –
ir ledinis dangus, į tave pažiūrėjęs aklai.
Juoduose lašuose – gal tik jūros, o gal mėnesienos –
iš gamtos apdarų tau netinka šešėlis nė vienas.
Tavo laisvės našta, keistas nerimas žemei trapus.
Bet nebus jau sulaikančio mosto. Įsidega vėjas.
It vieninga širdis tavo žodžiuose meilė skaidrėja.
Ir nuauksina tylą rugsėjis pro medžių lapus.
Kas kartoja tave – nesulaukti sugrįžtant. Jau lieka
spinduliai atviri, gal dar akys, numaldžiusios nieką,
į pasaulį parodanti blėstančio vaisiaus ranka.
O kartoja tave ne tylus išsigandusio riksmas –
valanda, kai esi, valanda, kurioje pasiliksi,
valanda išeities, ne žalojanti kūnus trauka.
Cieškaitė, Gražina. Tylos žydėjimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1975.