UŽUPIS
Mažyčiai angeliukai iš balų sušoka siausti
Mano galvoje, taurias jie turi sielas, mano
Žodžiai jiems kartais padeda. Vyno taurės
Laipteliais lipa lubų link, iš ten geriau
Matyti garas iš burnų; ir žemuoginio alaus
Stiklinė nepakenks, nes ji ant siūlo kabo
Lempos vietoje. Kojom mataruodamas, sakau aš
Angeliukams: keliu aš žemuoginį alų, jo
Sultis su šermukšniais lygias. Mes žaidžiam
Žaidimus nuo vakaro, perduodame indus
Kam stiklinė atiteks, ilgai gyvens po stogu,
Kuriam šiaudų ieškojo katės. Kas žodį
Pasakys, pagarbindamas angeliukų šokį,
Laimingas bus ir stalo kraštas visada jam
Priklausys, dainos, stiklinės teisė bus jam
Suteikta. Sakau aš angeliukams: ko
Neapliejau, to nėra. Lyja. Slapstosi
Kaimynai, koridoriuje akmenis surasime, kai
Rūks iš jūsų dūmai, brangiosios. Gerai-
Atsako man. Ir aš nebegirdžiu, kaip
Girtas balsas skelbia meilę– mano ausys
Užaugo vyšniomis, ir netašytas žodis ten
Nebepatenka. Putoja mįslės, dalinamės
Mes tekstą vaidmenims, iš lapo skaitome
Gana gerai, karaliau, pasakyk, kada
Naktis ši prasidėjo.Bet čia puodelis
Suskamba, ratu iš naujo eidamas.
Šaukia jis iš naujo pranašauti, vėl susėdame,
Aprimsta angeliukai mums ant kelių.
1994 m. ruduo
Dekšnys, Vytautas. Iszimtys: Eilėraščiai. – Klaipėda: Vario burnos, 2005.
STOTIS
Dūmai mūsų galvų ar rankų daigai akių
Kaimenės ar pečių šėšėliai, svyruojantys namo.
Nors vieną eilėraštį, dangau, kaip tai
Netvirta, rankos dygsta neįskaitomai,
Lūpos mano mylimosios, dar ilgai koridorium
Man eiti, vien tik gėda, daug darbų
Atlikti reikia, kol sudygs tie dūmai.
Mus šaukia laikrodžiai į darbą, jie
Užkimo, ir aš nebežinau, kur dirbu,ar
Žyniu pamėgtoje šventykloje, kur vynas – pareiga,
Aukodamas ilgai laikytą garą, ar garvežiu
Aprūkusioje stotyje, kur bilietai ar lapai
Rudeniniai – tas pats, kur bėgiai veda po
Dangum, gali galvoti, langas tau atvers
Žemes visokias… Po darbo miestelėnai geria
Alų, kai pagiriojasi po priverstinės minčių
Puotos išbandymų, ilgai bandau sugrįžti
Prie vienos minties: jos lūpos tokios pačios,kaip
Prieš pusmetį,kai nebesinorėjo keltis iš
Laivo ąžuolo kraštais, ir keistas vynas
Viliojo mano lūpas neprabudus dar. Tikiu –
Kaip niekad šitas žodis vietoj. Kai nenusisuks
Ji visa savo plaukų galybe, atsikratydama
Žodžiu, aš ją suprasiu pažodžiui ir
Po kąsnelį rankiosiu save aš klystu ir
Tikiu. Po darbo atsikvėpsime kas sau.
1994 m. spalis
Dekšnys, Vytautas. Iszimtys: Eilėraščiai. – Klaipėda: Vario burnos, 2005.
ŠVENTĖ
M. K. – gražiausiajai Vilniaus miesto pilietei
Ar buvai, mieloji, Veimare? Ten
Medžiai, šokoladas ir stalelis, uodai
Ir lempa jų viduryje, ten bjaurastis
Praeivio akiai rengia mielą karnavalą,
Graži jauna grafaitė ragina mane sugrįžti
Į šventę, būgnais trenkiančią visais –
Aš negaliu jai atsakyti (jos akinių
Rėmeliai blizga). Vėl pametu aš
Viską minioje, iš ilgesio mojuoju sau,
Prakiuręs vamzdis būgną muša– vandens
Tiesa. Stačiais laipteliais negandos
Artėja čia, išmokome mes sukti plokšteles,
Nekreipti dėmesio į kūdikius už sienos,
Čia – Veimaras ir jo uodai, ir knygomis
Mes aplankysime indėnų auksą, maliariją
Ir sodus kabančius ir vienaragius. Čia
Mano pirštai remiasi į karštą stiklą
Ir vyną šildytą prisimena gerklė,
Sėdėti iki paryčių galėtume mes čia,
Jei išvažiuoti nereikėtų. Ir dažais
Baltais aš išsitepti pasiruošęs visada
Ir susileisti kiek žemyn ir išsitiesti vėlei,
Praeiviams sekant viską iš eilės, jei tik
Turėčiau grakščią mintį galvoje– čia
Veimaras, čia šok. Kitaip gali nebesuspėti.
1995 gegužė
Dekšnys, Vytautas. Iszimtys: Eilėraščiai. – Klaipėda: Vario burnos, 2005.
LIŪDNASIS KLOUNAS
Pjero po dviem kaštonais rado laisvę.
Jo rankos buvo užimtos pelenais, kuriuos jis
Raikė lazdele. Ant kaštono peties trimitavo
Nežinomas paukštis, daug žmonių laukė eilės
Dirstelėti į savaitinį kaleidoskopą, ten vakarais
Šukelės rikiuojasi į eilę ir dūžta vėl. Pjero
Žvilgsnio nekliudė eilė nei tos, kurios
Joje stovėjo. Nebuo jis liūdnas, tik ašara krito
Nuo skruosto blogai priklijuota. Baltas Pjero
Veidas žiūri tolyn, kur švyti oras minkštas
Nebeaštrus. Pjero nesiskundžia maistu,
Jo skrandis griebia šlakelius, išskirsto juos
Po vieną. Pjero mintis tyli, ji nebeieško
Šukių, ji klauso kito žvangesio. Pjero
Ranka užimta sukrapšto ataskaitą iš
Spiečių žvalgybos. Klusni Pjero ausis jau
Prijaukinta, pabėgo su garsiakalbiu į
Lobių salą. Pjero neliūdna– akimi
Nukovė kalną jis didžiulį, gal dar
sugrįš stalai, sulenkę koją. Pjero
Nebuvo liūdna ir dėl to, kad jis,
Vergijos nekentėjas, niekada nesimatavo
Pančių, nelankė jo liūdnasis medis,
Kurio žiedai keistoką turi skonį, pats Pjero
Medžius beveik pamiršęs buvo, tik prie jų sėdėjo
Dienomis, kai cirkas vien tik liūtus rodė.
1995 m. gegužė
Dekšnys, Vytautas. Iszimtys: Eilėraščiai. – Klaipėda: Vario burnos, 2005.
PASKUTINIS MEILĖS EILĖRAŠTIS
Ieva – skaudžiausias medis, jungiantis ratus
Ir laikrodžius, kertantis tvoras ir vandenis,
Leidžiantis šaknis ir stalo kojas. Tris dienas
Stūmėme stalą aplinkui, kol saulė nustojo
Spindėti baltiems mūsų pietums. Tada
Apsigręžę merkėme kūnus į vandenį
Braukėme akimis per tvoras ir didžiavomės,
Rodėme aplinkiniams – mūsų dangus. Kartais
Skųsdavomės saulei – apleido laimė
Mane, apšviesk mano guolį – paskui
Bergždžiai taisėm žibintus. Užrūdiję mūsų
Žibintai, apgailėtini mūsų žibintai. Be jėgų
Mūsų skundai. Mes barškinom langus maršais,
Žygiavom iš kampo į kampą ir klausti
Nedrįsom, kaip dar ilgai, mes purtėme
Obelį – vaisiai nekrito. Mes meistriškai pynėme
Rūką, kas mums beliko, statėm medžius,
Leidome žvilgsnį kūdros paviršium, paskui
Smeigėm gilyn, klydome kojomis, šokome
Lapių šokį, vaikščiojome vėžliais, ritomės
Kūliais, žaislai nejaudino mūs protų,vis
Sukosi ratas, įtraukdamas mus iki pusės, o tai
Ir visai, žiūrint, kaip gerai matėmės.
Mums bėgo dulkės iš paskos. Ir vieną dieną
Saulė nustojo spindėti, skelbdama poilsį
Ir sustabdė mūsų keistas ašaras, išdžiūvusias
Kūdras, prisnūdusius žvilgsnius. Ieva– skaudžiausias
Medis, matantis saulę, mūsų dienų neapleidžiantis.
Kai aš nusižeminęs baigsiu savo niekingąją
Eilę, perbėgęs karšta ranka, – išlygink viską,
Mylimoji, daugiau nėra ką pasakyti.
1995 birželis
Dekšnys, Vytautas. Iszimtys: Eilėraščiai. – Klaipėda: Vario burnos, 2005.
TRYS EILĖRAŠČIAI APIE PAJŪRĮ IR TRANZĄ
1. Sodas
Kai akys stebi sodą, augantį nuo
Pažemės rašysiu aš apie save, nes kas
Dar duoda rankai brūkšnio galią.
Vaizduotėje duota man maršalo lazda
Miestą saugoti, kuris įstatymus man duoda.
Bet ja remiuosi tik į kelio pakraštį-
Aš svetimų galvų nulemti nesiimsiu net mintim,
Verčiau linkiu tau sunkvežimį
Sustabdyti – tave nuveš jis iki kopos
Ir paleis, kaip ir kasmet, išplaus tau
Jūra smegenis – štai čia mums skirta.
Mačiau mirtingą žiogą pievoje– ir mus,
Mieloji nimfa, kirmėlės sugrauš, todėl
Man liūdna ne juokais, verkiu
Užuovėjoje, gaila man savęs, bet pats
Baisiausias– tavo mirtingumas. Visai jau kitas
Aš, nėra čia mylimosios, kažkas
Pasivaideno man prieš porą metų ir
Nebepaleidžia. Jau gieda virš namų
Laisvi laidai, nevaržomi manųjų
Pareigų, jau stiebias vyšnios man į smakrą,
Medžioklėn kviečia užrūdijęs
Telefono ragas, ir aš žinau, kad
Nesaugu vien smėliu remtis, širdies
Betonas sargu man tarnauja, ir todėl
Skaitykimės su žodžiais, gerbiamoji,
Nes tiktai juos paliksim skruzdėlėms.
2. Tranzas
Kažkur labai toli pasibaigia keliai, nes
Kelininkai visiškai girti, velniai jiems
Tiekia alų jau seniai, prakeiki juos,
Nes ką gi ten daryti? Rugius ten sėja
Nenuilstantys burgundai, daržus jų
Moterys ravėja, bažnyčioj jų gyvena Dievas
Su barzda, pasaulį valdo, teisia kūriniją,
Maru nubaudžia jis valdas skriaudėjo.
O mes tegalim tik keliais – čia stabdom
Priekin nukreiptas akis ir beldžiamės
Į užrakintas galvas, taisyklės tokios, jas
Tenai gale prižiūri keistos kreivės, dykuma,
Stiklinis bokštas arba namas, ratukais
Sėdim kaip uodai, ir vynas sušmėžuoja
Tarpe mūsų. Štai tai yra tikriausia.
Todėl girtieji darbininkai maišo
Mūsų kortas, nežino jie, kad piktina
Teisėjus, sprendimą atsitiktiniu paverčia,
Ir žvilgsnį mūsų tik riboja – tebūna
Prakeikti velniai. Sustok, klusnus burgunde,
Išpirki darbininkų miegą – visi mes bijom
Neteisios medžioklės. Važiuojame mes į
Bažnyčią, ten pamatysim ypač seną
Švento Pauliaus galvą – berods jų keturios
Šiame krašte. Tebūna triskart prakeikti
Velniai – dabar mes saugūs, nes barzdotas
Dievas saugo mus.
3. Galvos plovimas
Paguodos baltas lapas (čia nėra
Vandens, kad prasiplautum užmiegotą
Akį, stebuklų čia nematė niekas
Šimtą metų, todėl akių neplauna –
Jos nereikalingos. Verčiau mojuoti
Rankomis, tada susirikiuos kampu
Tarsi žonglieriaus pažymėtos baltos
Pliauskos, šoks ant stogo – ne veltui
Skėlė jas ašmenimis). Paguodos baltas
Lapas (mačiau kaip mažas
Baltas klounas ėjo lynu, jis sukosi
Aplinkui viena koja ir dainavo:
Pažvelkite kairėn – ten smėlis, papūskite –
Ir supustysite sau krėslą sprendžiantį.
Kai žvelgsit dešinėn, vandens jūs
Kraštą pamatysit, tiktai nebėkit tiesiai
Ten, apmeskit porą ratų galvomis, tada
Rankas galėsit plautis ir ilgus kaklus,
Kad pamatytumėte viską iki galo.
Pabaigęs dainą, jis sėkmingai šoko žemėn
Ir priklaupė, pasibaigė ir muzika, o
Aš galvojau; kai jis atsities, kurlink
pakryps jo rankos?). Paguodos baltas
Lapas (pats nežinau, ką rašo ši ranka,
Pripratusi žymėti pliauskas, gal proto
Nebeturi ji, o gal druska jai padeda
Galvoti?)
1995 m. rugpjūtis
Dekšnys, Vytautas. Iszimtys: Eilėraščiai. – Klaipėda: Vario burnos, 2005.
TURISTO DAINELĖ
Papasakosiu istoriją papasakosiu
Istoriją apie nepaprastą iškylą. Mes
Plaukėme valtimi pasroviui mes plaukėme
Valtimi pasroviui ir taškėme irklais
Vandenį. Mes taškėme irklais vandenį
Mes taškėme irklais vandenį ir kilo potvynis.
Žuvų nebuvo žuvų nebuvo sakau tikrą
Tiesą. Čiobrelis iššaukiančiai elgės čiobrelis
Iššaukiančiai elgės už tai jį surišome.
Padidinantis stiklas viską sulėtintai rodo
Ir duoda girdėti. Sukūrėme laužą
Sukūrėme laužą ir kepėme bulves.
Pajuskite kvapą. Paskui pasakojome
Istorijas apie vienuolius, alpinistus ir puotas.
Paskui atėjo nešvankybių eilė. Tekant
Saulei mes vėmėm ir švirkštėme sėklą
Į maišelius. Paskui žvejojome siūlu
Nuo pagalio buvom kvailiai. Keisti
Mes esame žmonės– tik už miesto paleidžia
Mus smaugiančios stygos, tik parodyk
Mums hunus už upės– tada savęs
Nebebijosim. Paskui mes traukiniu grįžom
Paskui mes traukiniu grįžom ant
Vienos kojos. Tada išsiskalbėm rūbus.
1996 balandis
Dekšnys, Vytautas. Iszimtys: Eilėraščiai. – Klaipėda: Vario burnos, 2005.
ŠARLATANO PATARIMAI
Kaip rašyti, klausiate manęs?
Mirkykit smaigą rašale kol sulapos. Labiausiai
Tinka žalias chlorofilas – saulėtą dieną
Palieka pėdsaką ryškiausią jis. Jis sukas
Vėjyje aplink save, nuo vyšnios kabo,
Į vieną tašką susitraukia – širdį
Pamaitins – ir jo nebematai, sudiev.
Visai kitoks sidabro gyvo būdas – jis pasirodo
Rutuliukais, niekad nepamirši, bet saugokis
Nuodingas jis, klasta painia jis apžavėti
Gali, ligas užleisti – baisiausios votys, traukuliai,
Geriau net nežinoti. Tačiau visus paviršius
Juo gali pralaužti – jokių šarvų nebebijoki.
Rašyti ant vandens geriausia – iš karto
Viskas nuo tavęs tolyn pabėgs, ir baigtas
Darbas, kas nori, tegu skaito, aiškios
Žymės, nepamirški viską subraukyti spinduliais.
Dažnai apversti stilių netingėki – nuo dešimto
Karto raštas pats apsišviečia save ir
Nebereikia lempos, gali varles džiovinti
Kitam kartui, gudrius žodžius galvoti, gal
Sutilps. Betgi žinok, raganiau tu
Prakeiktas, iškils aikštėn tavoji apgavystė,
Tada tik rašalo spalva galės padėti tau.
1996 m. vasara
Dekšnys, Vytautas. Iszimtys: Eilėraščiai. – Klaipėda: Vario burnos, 2005.
DEPRESIJA (ATGAL Į GAMTĄ)
Andrzejui Jakoszui isz Wilno
Aikštė tuštėja ir debesys sklaidos į
Šoną, lenteles ir liežuvį rodo iškėlę
Vergai ir piliečiai, rudas lokys, narvą
Pravėręs, išeina į žmones, sėdi
Aikštės kampe, graužia kaulą ir
Miniai įtikt nemėgina. Bėkim iš
Šio raizgalyno į šoną. Šone galvos
Ištiestos kabo, nuodai, kvaitulys ir
Linksmybės parduodamos ten. Krato
Teisėjai barzdas, o išpurtusiu veidu
Jų tarnas surenka duoklę šerti
Balandžiams ir varnoms. Varnos nepaiso
Takų, jų tvarka vis kitokia, raižo
Jos aikštę peiliais aštriais iš kampų
Į kampus. Maistas jų nuo valdžios
Nepriklauso. Bėkim iš šio raizgalyno
Į šoną. Budeliui būna blogai, būna
Šlavėjui, šiandien neramūs visi. Niekas
Nežino kas pasidarė, vergai ir piliečiai
Silkes vynioja ir eina namo. Virsta
Žemyn jų suolai, kurį laiką niekas
Nežino takų. Eikim greičiau į laukus
Ten valgysim žolę ir nieko neatsitiks.
1996 rugsėjis
Dekšnys, Vytautas. Iszimtys: Eilėraščiai. – Klaipėda: Vario burnos, 2005.
ALKOHOLIKAI
Įsižiebė šiaurės žvaigždė, laikas
Piltis benziną. Užremtos durys
Kėde, kanistrai asloj suguldyti. Geriame
Skystį ir einam laidais iki taško ir
Kaminais einam eteriu eteriu
Grįžtam. Trečią dieną mes
Pardavėm dujų plytelę liko tik
Vamzdis – jam pasisakom ko
Trūksta geriam iprito garus minime
Mūšio lauką. Penktą dieną
Išjungė elektrą. Vaclovas pasikrapštė –
Vėl tapo šviesu. Dieną devintą
Mes pardavėm lempos siūlelį
Nupirkome rožių vandens juo
Dabar kvepiam. Dukart kambarys
Praplatėjo per visą tą laiką
Dingo daiktai ir visi jie
Kalba aukštybėse net nejauku
Pasidarė. Dieną dešimtą nutrūko
Šuo nuo būdos ir pabėgo
Laidais. Dabar jis prieglaudą saugo.
Tikras tai pragaras, pats šuo jau trigalvis.
Turguje baigės šuniukų apyvarta.
Ardome stogą. Vakaras tęsias.
Gersim krakmolo klijus
2002 m. ruduo
Dekšnys, Vytautas. Iszimtys: Eilėraščiai. – Klaipėda: Vario burnos, 2005.
KIŠKINĖS
Koks čia miestas? Dūzgia ratu
Autobusas, bando ištrūkti. Vėlu,
Gauruotos kojos vėl pasirodė.
Taip ir sukamės. Vyno pakelis
Kalba už mus, parenka žodį
Linkteli visu kūnu ir baigias
Bet nesibaigia ratas mes vėl už
Save. Dabar nuo skardžio
Nuvalgome smėlį – taip lengviau
Pažadai atsirūgsta, aukštyn
Ir žemyn ridinėjamės. Kad
žinotumėt, matom aiškiai kas bus!
Antpuoliai, nuopuoliai, tvanas
Ir ligos, pamokslai, atokvėpiai,
Greitis. Vėl kitus mums kalnus nuleido
O sako tie patys – duokit žemėlapį
Karpatai čia ar Silezija, rūdos
Kupstai. Paskui mašina atsirado
Perbėgo gėda bangelėm šaltom
Nusiramino lyg nieko o viskas
Dėl to kad kūnai mūs nevienodi
Kas miega kas budi kas plaukia
Tolyn ar artyn saugo daiktus
Bando pabėgti. Vėl kažkoks miestas
Šaltiniai antai – saulėkaitoj
Paliktas tarsi šuo uždusau.
2002 m. ruduo
Dekšnys, Vytautas. Iszimtys: Eilėraščiai. – Klaipėda: Vario burnos, 2005.
DU RYTO KLIEDESIAI
1. Isteriškas rytas
baigės žaidimas persvara aiški perrikiuojam žvaigždes ir reiškinius skalbinius žirkles peilius šoka lentynon arkliai ir baigia kalbą šnekedami su ne visai pasibaigusiais nervais nes kas gi dar pasiliktų jei baigės žaidimas ir persvara aiški tiktai rimtas pilvas gerkle rimta ir kepenys rimtos inkstai rimti visa įtampa eina į lanką ir įsitempia baisiai stemplė ir nebepaveja mano strėlė ir pasibaigia pagrindinis laikas ir kepenų pratęsimas sako neisiu namo sako užsidariau kokiam mėnesiui sako užsidariau nebeįdomu sako ir nė žingsnio pirmyn sako du žingsniai atgal sako ir žiogas sako per tą laiką įveikė kliūtį sako ir išaugo krūmokšnių karta visa sako ir daug dar nuostabių dalykų sako bet nieko neįvyko sakau tik pora žingsnių atgal sakau tik šukėmis atgal sakau tik žirniais atgal sakau tik nieko nebus sakau tik arkliai keturpėsti ir tik tyliai atgal sakau ir nedrumskim ramybės atgal sakau ir po velnių išeinam sakau tik po velnių išeit neišeina ir eiti atgal nebeišeina ir kosėt atgal nebeišeina ir skystis atgal nebesipila ir arkliai atgal nebepaeina ir stiklas atgal nepersirėžia ir lankas atgal nepersitempia ir oras atgal nebeišeina ir skolos atgal nesigrąžina ir meškos atgal neberiaumoja ir rankos atgal nebesileidžia ir raidės atgal nebestuksena o gal norit sniego o gal norit sidabro o gal norit kuosų o gal norit uodų o gal norit aukso o gal norit pelkių o gal norit sielų o gal norit šiknų o gal po velnių norit viską jums pristatysiu garantiją jums išrašysiu tik po velnių neišeikit tik po velnių mane pasiimkit
2. Jūrininko dainelė
varykit jureiviai i šiaurę pralaimejimą reikia užpilti vandeniu sūriu ir juodu vandeniu baltu sunkiuoju vandeniu nuo krikštynu vandeniu kietu skandinančiu jūsų kepurės baltos jūsų kepurės mėlynos bet jeigu laive ragana tai neduok dieve nelaimė tada atsilenkia peiliai tada sminga gilyn jie ir tada bures supasi ir tada smenga į dugną ir tada krenta dantys ir tada krenta inkstai ir tada nusibaigia visos pareigos dingsta lieka tik dantys ramsčiai lieka ramentai kepenys lieka pasakos nykios iš imperijos žodžio iš imperijos dvasios iš pareigos jausmo iš padorumo nuogo dievulėliau aukštielninkas nejau ir vėl mus apversi plaukia laivas vaidenasi visi aukštielninki gulim seka seka pasaką kvailas olandų matrosas apie peilius styrančius pasakas smarkiai pagražintas nėra mūsų nebuvo netikėkit bedieviais poterius sukalbėkit viskas gerai pasibaigia nėra jūros nei laivo imperatorius uždraudė viską tik slyvos dera vien tiktai vyšnios žydi spauskit skystį geltoną gerkit pasakas vietines nėr ir nebuvo mūsų viskas gražu ir neamžina nėr čia nei siaubo nei vėjo mirkit po truputį ryžiuose kokį nors metų laiką mes ir vėl pabusime sakysime kurgi mus nunešė kurgi mus suvalgė vėl apsigavome veltui vėl be reikalo išplaukė vėl be reikalo priekis vandenį skaudžiai pjovė o apsieiti be priemonių puikiai ir taip galėjom viskas vis į tą patį
2003.01.09
Dekšnys, Vytautas. Iszimtys: Eilėraščiai. – Klaipėda: Vario burnos, 2005.
DRAUGUI
(labai žiaurus eilėraštis. Neskiriu niekam)
Tau rašau iš tvirtovės tvirtovėn. Šitaip
Mes sutvirtėję, netikim nei keliais nei pašto
Balandžiais, pastebim vieną po kito – tai tas
Žodis prasmės nebetenka tai kitas ką gi mes
Kalbamės, kuo gi apsikeičiam? Klasta jau
Kiekvieną dovaną mūsų atmiežus, virtinės žodžių
Rieda jau pragaran gražiai užmaskuotan
Duobė ten yra kalkių rūgšties ir gyvačių –
Sumesta ten viskas ką pasakysim. O mus tai
Į kitą duobę sumes ten galėsim ilgai
Diskutuoti ir viskas bus taip kaip yra – štai
Ir bausmė mums. Kas dar? Mūsų duona
Ir tas kas apkloja pečius. Tai šitaip
Dėl antklodės mums besistumdant sutrimituos
Sakys eikit namo išsipagiriokit tada tik
Prieš teismą ateikit. Taip ir išsimeluosim
Nes kol viskas praeis tai ir vėl prasidės iš
Pradžių ir eisim ratu ir kalbėsim ir slėpsimės
Kilsim iš savo slėptuvių mėtysim raštelius
Bilietus mesim į orą, kursim slaptingus žodžius
Kad suprastų ir nesuprastų kad išgirstų
Ir negalėtų apkaltint pasakius. Siunčia
Tau taigi labų dienų tas kur nekenčia greitesnių
Drąsesnių sumanesnių ir tų kuriems sekas.
Taigi, tavęs.
2003.02.08
Dekšnys, Vytautas. Iszimtys: Eilėraščiai. – Klaipėda: Vario burnos, 2005.
TOLI, TOLI, TOLI, TOLI
Nežinau kur įklimpau
Į veidą į balsą į kvapą
Sėdžiu dabar susilenkęs
Dainuoju kvailą dainelę
Blykstelėjo atsiliepė telefonu
Sako labas nušvito
Taip ir likau už kadro nustėręs
Kitą kartą blykstelėjo vonioje
Stovėjo stovėjo žiūrėjo į veidrodį
Trinkt visu kūnu į žemę
Baugu gražu reikia nešti purtyti
Toli paliko tik pilvas netyčia
Baltas gražus kaip saulė
Sėdi dabar virtuvėj
Stoviu stebiuosi
Toli toli berankiui ranka pasiekiama
Netelpu į šitą mozaiką
Eisiu pasivaikščioti
2003.02.25 beje, su gimtadieniu ;)
Dekšnys, Vytautas. Iszimtys: Eilėraščiai. – Klaipėda: Vario burnos, 2005.
UŽMARŠTIES MECHANIKA
Mylimoji dabar motoriukas
Užsiveda kas rytą ir eina
Į mirusių miestą – ten traukia
Sodiečiai šeimomis pasižiūrėti
Plasmasėn ji įsispaudžia
Ištempia šypseną nuolaidas
Siūlo žino ji viską – kaip
Paguldyti apvilkti kalbėti
Kad nesušaltų maudyti kuo
Nuvalyti pildysis greitai jai
Pačiai pranašystės turės kam
Kalbėti tylėti dainuoti bus jai
Ramybė, man tuo tarpu gatvės
Tos pačios uždangos nuskalbtos
Senos. Skirtingos mašinos mus
Varo net filmus mėgstam
Skirtingus slenkam savaisiais
Keliais į šiaurę į sniegą į ledą
Norisi kartais tvarką daiktų
Sutrikdyti kirsti prieš srovę
Pjauti prieš plauką šokti
Prieš teismą. Vėl išsivaikšto
Kraujas ir vandenys vėl
Nusistovi vėl įsijungia
Mašinos burzgimas vėl laiką
Matuoja vėl turi saiką
Gamyklos konvejeriai juostos
Laidai ir asfaltas vėl trinksi
Vienodai širdys ir kūjai
Ir kirviai. Siunčia pūgą jėga
Ir užmarštį nusižengimams
Uždengia nemigą kliedesius
Norus tylėjimą viską
Išlygina lieka šešėliai – kur
Mes juos matėm?
2003 m. ruduo – 2004.03.06
Dekšnys, Vytautas. Iszimtys: Eilėraščiai. – Klaipėda: Vario burnos, 2005.
SAVAITĖMIS ANT KELMO
Sėdžiu ant kelmo sėdžiu per dieną
Sėdžiu per naktį savaitę mano
Kelmas yra traukinys tikiu
Mėlynu traukiniu traukinyje sėdžiu
Per dieną sėdžiu per naktį savaitę
Mano kelmas yra laukas arklys
Ir artojas už lango senis jo prakaitas
Mano kelmas koturnai baldakimas
Scena balaganas kylu kaip burbulas
Virš miško krūmokšnių mėsos sėdžiu
Per dieną sėdžiu per naktį savaitę
Permetu kalbas atrenku gyvas
Negyvas išmėtau aplinkui mano kelmas
Yra stalas ir knygų lentynos sėdžiu
Per dieną sėdžiu per naktį savaitę
Ir pro tą langą matau mano kelmas
Šunų kaita kieme per dešimtį
Metų geležinkelių reforma nauji
Vėjai ledų pramonėje niekučiai
Tėkmė ilgas šleifas sėdžiu ant
Audeklo sėdžiu per dieną sėdžiu
Per naktį savaitę nulipu stiklas
Aplinkui ir priešinas medžiagos
Tiltų statybai pramušu tai ką matau
Ko nematau ko nenoriu nepramušu
Tyliu nėr ką sakyt. Ribos yra mano
Kelmas sėdžiu ribotas per dieną
Sėdžiu per naktį savaitę žiūri rytas
Akim didelėm o mano akis
Nepraslysta žiūriu bet ką bet ką
Ir matau bet ką teprižiūriu dūmai
Ir skersvėjai dūmuose sėdžiu
Per dieną sėdžiu per naktį savaitę
Sėdžiu skraidau sėdžiu važiuoju
Sėdžiu slenku ir sklaidau sėdžiu
Ir sudegu tyliai vėl atsistoju sėdžiu
Pabėgu sėdžiu pabėgt negaliu
Sėdžiu ir nušviečia prislegia išveda
Tyliai nušauna sėdžiu ant kelmo
Ištemptas sėdžiu per dieną sėdžiu
Per naktį savaitę sėdžiu sklaidau
Ką sklaidau matau tai ką žiūriu
Galvą nuimki tyliai priėjus.
2004 m. liepa
Dekšnys, Vytautas. Iszimtys: Eilėraščiai. – Klaipėda: Vario burnos, 2005.