Raimondas Dambrauskas. Eilėraščiai iš knygos „Pasauliui visas vaizdas žinomas“ (1998)

Raimondas Dambrauskas

share with Telegram

***
Pilvotą būdvardį,
mėlyną statinę pilną drožlių –
šiandien viską galima išsiuvinėti.

Šuliniai gilūs palei vidines sienas,
kaip skaidrūs kurmių kūneliai lietuje –
vaivorykštė virš beprotnamio.

Kaip durys visuomet atviros,
Loros baltos begonijos –
ant palangės.

Rodyklių pusiausvyra atsibosta –
pilkas švino rutulys
ant laikrodininko svarstyklių lėkštelės.

Kaip neužleisti statybos aikštelių
rajonų pakraščiuos
rudeniu persivilkusiam driežui.

Nendrynan
pūkšteli grumstas –
sudie, ramybe.

Matuojasi batus
rainas šaligatvis
maunasi praeivių žingsnius.

Žinia pilkšva kaip laikraštis,
misteriškasis tūze,
bet koks išties stambus šriftas.

Beržai svyruoja –
lingu suole
lingu juodam.

Renuariškas vaiko žaislas –
vata iš po palangės kyšo.
Pusiaudienio lyrika.

Skalbėjų rankos –
vienintelės eilės.
Miltelių putos – žodžiai.

Tu ir pati nesuprasi,
ko aš tavin prileisiu –
kokias dėmėtas lydekas.

Dambrauskas, Raimondas. Pasauliui visas vaizdas žinomas: Eilėraščiai. - Vilnius, 1998.

O...

Šiuolaikinė duonkepė
įtraukia ir išleidžia produkciją –
taip juda namo svečiai

benosiai kankiniai
beakiai asmodėjai
sklaidaveidės sielos

o laikas
šunsnukis ir aferistas
varva be paliovos

o peilis auksaburnis:
rūkyk ramiai savo šešėlį
o juodą medį
o atvertą stalčių
o oranžinįžalią
virš grumsto
ant veido
po saule
peleną

o netrūksta tik dangaus ir žodžių
tai tiek pastelės: balkšvutėlės nurudę
erškėtrožės adatos – druskos stulpus
paplauna nutekamieji Heraklito vandenys
jokios nuošalės ant papilkavusio asfalto

ieškau žalios šviesos
dialogo pradžioje
niekada netrūksta tik
dangaus ir žodžių

viršum beprotnamio
vakarą oranžinį
suoliukai medžių

o viršum jų
šaknys durpinės
rudsvos ir drėgnos
skverbias apgraibom
pro mintis

o ruduo nėra skurdžius
nors varnėnai tupi
ant nuogų kraigų

o rytmety gyvenimu džiaugiasi
sniego besmegeniai
šlavėjas jiems panosėj atpusto
sausą šaligatvį
atpusto su šluota
lūžių karklo vytelių

o pravira žvėries burna –
šešėliai
tarp žolės
ir asfalto
lūkuriuoja rūko

šnabždamės trumposiomis bangomis
vasarą sekmadienį
nuslopus radijui

o erdvinį dangaus kiemą
su stovėjimo aikštelėmis
ir smėlio dėžėmis
driekiasi ir atspindi
plunksninis dievo pamušalas –
sniegas

o šeštadienį
vos apšviestas besmegenis
tyli sau į vidų

o aštrus kampas
ne vientisa laužtinė
tik aibė priešiškų strėlių

o audinys kraujo
prakaito alkoholio
meilės žuvų ant molo
raibsta srovėm

o lipnią
idiotizmo siūlę
sunkią plaštaką
leidžiu pasroviui –
laivelį iš vatmano

o žaliam lietuje
dygsta ant šaligatvio
basos kentaurų kanopos

o durys apaugę grybeliu ir mirėsiais
vogčia stebis
kaip metai nekeičia krypties

o glėbį enciklopedijų
pavasaris ištirpdė
juoko kąsniuos

o regėjimas užpildo
tarsi skrynią kausto tylą
o metafora kremzlėta
su vienu sparnu pakyla
o iš nugaros taupyklė
pameta kvailai centus

o viskas išklota
organinėm medžiagom
sukalta tepaluotom vinim
prijungta prie srovės –
negali būti kontakto

o pro viduržiemio pusnį
pro apsiblaususį troleibuso langą
užmigę erdvės
be jokių klaustukų

nepamiršk sapno šulinio –
šnabžda lūpos
lyg brėžtų naktį

o kūnams sutilpus
į didžiulę šeimyną
gorgonės galvą
gelsvą beržo lapelį
gumulas gerklėj lyg būtų
parašyta svetima kalba

o laimė neturi šešėlio
neturi neturi
o jeigu ir turi kažką panašaus
tai į kuprotą iš matymo nuodėmę

o geltoniems asteroidams krintant
raudonai ir baltai vynui liejantis
mėlynas šalmas švyti

o krosnys pakurtos iššauna
skaidrią žliugę – taip dangus
melsganas už delno laikos

vėda neišjungia
kondicionierių muzikos

popieriniai pilki gniužulai debesų –
stiklinės pilnos mėlyno alkoholio

vyksta žiemos byla tirpstančiais žodžiais
ir kam apsvaigo galva –
teišlipa pirmas

o tam ir laikau iškėlęs sakinį tylos
virš įskelto šaligatvio raižinio

sėdžiu ant sofos
kaip laikrodžio vidury
o už lango sukas pasaulis

kambarys prikaltas prie rozetės
veidu į saulę
kojomis – rūsiuos

kas žaidžia parke badmintoną
kas kasa naglį

kaip saulės krosnis
mėnulio sapnas
lietaus spenelis
sniego lopas
žemės drėgmė
gruodo skausmai
širdies cimbolai
vyzdžių anglys

o tokia tamsa tokia tamsa
ir nežinau net kaip tai pavadinti
kad rodos iš ausies kriauklės gertų
kažkas kažką pirmykščio nuodėmingo

o telefono ragelis vos atpažįstamas
kaip aukso veršis saulėj galvijas
ar paukštis mėlynsparnis saujoj

o rusvi saulėlydy šešėliai
(sukruvintos prieškambario rankenos
suodžių išbalinti lapai)

o grįžulas o kosmosas artojas
o piligrimo ratai šviečia
kaimietis pagėręs
kišenėse po alyvinį obuolį laiko

o cigaretės filtras
ant gaidžio kalnelio
didžiulis
lyg pro lupą įžiūrėtas

o kiemas išgrįstas
juodu silikatu
ponai laikrodininkai
sukas
ratu

o apibintuotas bėga palei sidabrines egles
prie kelio prišašęs kruvinas voras
sniegas tirpsta su vienąkart matyta moterim
(vardo dabar neatsiminsiu)
strampui iš vandens šypsant

o žiema irsta
per liaunus sudrėkusius
liepų klubus

o išvargintos smegenys
rieda grindinio akmeniu
apvaliu

o kaip vabalas kojom – šaknelėm
taip ir beržo pliauskos
pelenai nuorūkos

taip šaltukas laiptinėje
kvepiančioje muskato riešutu

o be balų folianto
be kreidos kauluose
susitrauksiu ligi dulkių debesies

o atsiraitojęs rankovę ligi tatuiruotės
kaire sugaunu lydį –
bet gal tik žolės taip susimąsčiusios

o kažkas į mane šnairuoja
kaip pakelės akmuo –
paspiriu ežį

o atsivėrusią žalią žaizdą
maitina raidės
protingom akytėm

tvoros pilko nuskalauto medžio
kraujo ratas išcentriškos galios –
reik susikaupti

o virš galvų
groja elektra dangų –
tilindžiuoja gaisrininkų kartys

o pilkas ledas ežeras
persirengimo būdelių veidai –
kvailas visos dienos maršrutas

o varveklis balkonas susigūžęs
o šaltis plaktukas
fajetonas surūdijusiom lingėm

o ryžtingi ir slidūs
žingsniai per slenkstį bažnyčios:
„ing ščieslivystės“

o lošimas
fantasmagoriniais koziriais
verčia pasiduot šalną ant bijūnų

o zoologijos sodo topolis
atšipusios žirklės
parduotuvėj nėra elektros

ant lietvamzdžio pasikabina švarką
krūpčiodamas nepatikliu žvilgsniu
geria savo alų pijokėlis

akmenys sugniaužę kumščius
o rodos kviečia prisėsti

o ateities giljotina
po švytrine arka

o ant garažo metalinio stogo katės
graužia rudenį – dar liko juodsvas
pelenuotas beržas

o grįžtančiojo akiniai
sublyksi mėnesėti palei upę
o prieblandos sidabras dilgsi laukdamas
kad oras ir kaulas persilydytų

o viršum knarkiančių vorų
žlibas žvaigždes pakabinu
ir Dievas paslėptas
mūkia

kvepia žemė gruodo kepalu
jau brėkštant saulėtekio traukiniui

o fatališkas metalinis spėjimas
žvaigždė lyg psoriazė šviečia

o Numirėlis užmuša Dievą
dėl formos

šaukiuosi dvasios
kur ištirpdo kūną
tartum juodą
protektorių gumą

o vijoklis aplink lietvamzdį
purslas po perkūnijos
negaliu pamiršti
ką veikia akys
vienišos virš pagalvės

per kopūstus
palei pelkę
kaip koks tikrasis eilėraštis
vyras odiniam balne
viršum nuklaipytų dievo ragų

o padangei pilkuojant
žemaūgės eglės – bobelės
ieško voveruškų po skujom

susideginkim po langais
vienoj bendroj kilpoj
kiekvieną rudenį

blizga skydai burnų
o nykščiai atbuli
po vieną sugrįžta

o veiduose išanglintos burnos
iš debesų ir šachtų
pasirodo retkarčiais

šviesą pamečiau žolėj parudavusioj –
smilga prie smilkinio ašaroja
alsuoja suskaldyta žaibo

o sopulinga
vienišoji raide
mano kumščiai gysloti sėja
slėgią šalną

laikaus už traukinio stogo
žuvėdros plauko
sergančių rožių

o kirvis rąstai varnos
stelbia bruzdesį skelbia
lengvą pilką pamišimą
nuo tvoros ant tvoros

o kojos patvino lig ausų
(taip saldžiai nutirpo) –
skambantis šaukštelis
oro prietemoje

o karštas sidabras
švyti ant pirštų
dangaus vidurių
Zodiako išgraviruotų

o nuotrupos vienos eina
neužsikabina už rutulio
tulpė nosis kulnas

sieninis laikrodis malė žmogieną
kaip nepabusti į kažką kitą panašus