„Žiemių pusėje giedra“ – naujų pripažinto poeto ir rašytojo eilėraščių knyga. H. A. Čigriejus žvelgia į jaunystės šalį, gyvybingąją gamtą, ja grožisi, prisimena. Įstabu, kaip poeto pamėgta aukštaitiškos gamtos vaizdinija tampa gyvenimo kelionės metaforomis. H. A. Čigriejus teigia, jog knyga norėjo atskleisti takoskyrą – jis gyvena ne ten, kur pasakos, legendos ir herojai, bet ten, kur viskas daug paprasčiau. „Ką pamatau, tą užrašau“, – sako jis. Geriausiai autorius vertina savo knygą „Varna braukia ašarą“, pasirodžiusią 2007 metais

 

 

 

       GEGUŽIO PAVAKARYS

        

       Tyliai ir atsargiai eik pro šunį –

       Nėr toksai jis protingas, jis kanda,

       Ir nemaža nemaža laikelio praeina,

       Kol ant širdies užsitraukia

                                                 toks

                                                 gurvuoliuotas

                                                 randas.

 

       Jau sutemsta vėlai, jau ir žiburio žiebt nebereikia

       (Bent jau buvusiam kaime), nes metas

       Ne vakarojimų jau; ir tik blausios alyvos

       Šviečia per naktį.

 

       O šuva taigi budi: brangi jam tarnystė,

       Gabumų didžių neturėdamas, kitą kur gausi?

       Neisi lodyt šunų terbomis apsikarstęs,

       Pasaulio pašlaitėm.

 

       Bet asai čia visai apie Įeitą, visai apie kitą,

       Ne prie būdos liūdną rudą šunėką,

       O tą (žinom žinom kiekvienas!),

       Niekas kurio nesugauna, kamaroj kurio neuždaro,

       Kurs gyvą tau širdį po obelia balta

       Plėšo ir ėda.

 

       2003, gegužė

 

       Čigriejus, Henrikas Algis. Žiemių pusėj giedra: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

 

 

       STOGO LOPYTOJAS

        

                                             Štai ką reiškiu pasilypėti aukščiau!

                                             STEPAS ZOBARSKAS, STOGŲ DENGĖJAS

 

       Mano tėvas į Alpes įkopęs nebuvo,

       To dar betrūko?! Bet kai pataisyt įsireikdavo stogą,

       Oi, koks pasaulis nuo daržinėlės ar klėties jam vėrės –

       Oi, ne vien tik, ne vien tik kaimynų trobos.

 

       Matė jis kelią ir mažą žmogelį –

       Didįjį vabalą; ir kaip tolyn pro beržyną

       Kelias prasisuka, pravingiuoja, praeina

       Pro rudenį ir pro tėvynę – – –

 

       O kartais dar matės kelionių kelionė,

       Ta keista, ta, kuri paskutinį jau kartą – – –

       Ir matėsi dar, kaip visai nepakartą,

       Bet ir nepaleistą gudri abejonė

 

       Stumdo nuo pagriovio vieno į kitą

       (Gal čia ir alaus prisidėta?) – – –

        – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

       Ak, žinok – įdomiausių dalykų

       Galim nuo stogo

       Regėti.

 

       2003 05 02

 

       Čigriejus, Henrikas Algis. Žiemių pusėj giedra: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

 

 

       DVIRATIS

 

       Kitados jį man tėvas nupirko iš kriaučiaus,

       Kriaučius buvo jau senas, o dviratis – naujitelaitis,

       Latviškas, Ulmanio Latvijos dar; į mokyklą

       Juo važinėt man ar su reikaliukais – va į Bauskę žiuvelių,

       Šen bei ten, geras dviratis. Man tai rūpėjo mergaitės.

 

       Rūpėjo mergaitė viena, oi, sunku apsakyti,

       Kokia ji man buvo graži; ir smagumų smagumas

       Buvo man galvą pamesti dėl jos – dūko jaunos

       Galvų pametimų dienos – – –

 

       Mūsų vieškeliai – jie dulkini ir žvyruoti,

       Tik čežėdavo padangos, vydamos linksmą šešėlį,

       Nes toji mergaitė juk buvo gražiausia,

       Ligi grabo lentos nepamiršiu jos balso.

 

       O važiavimas naktį, kai šviesdavo žvaigždės!

       Vyrai rimti tik pyks pokš, tik pyks pokš viens į kitą

       Prie minkštų šunkeliukų, čia pat prie minkštų pagriovėlių

       Po taikdario Grįžulo ratais – – –

 

       Nebėr senio dviračio – jį jau nujodė

       Padaužos kiti – į metalo laužą

       Atidavė gal, o gal šiaip kur paliko rūdyti,

       Susmego greitasis į žemę.

 

       O aš ar gailiuos jo kaip tas to nudilusio stungio,

       Kaip tas ten Enskys kad kadaise gailėjos?

       Vargu. Kur man lėkt? Į miestelį

       Dulkėtą, bet gražų,

       Dulkėtą, bet gražų

       Kažkas

       Nusidžiovė kelią.

 

       2002 08 06–09 28

 

       Čigriejus, Henrikas Algis. Žiemių pusėj giedra: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

 

 

       KOVO LAUKIMAS

 

       Nuo dabar aš jau būsiu labai užsiėmęs,

       (Birželio dabar vidurys!), aš tai lauksiu

       Jau pavasario kito, bet ne gegužio, ne ziedonio,

       O tik to – prie nubudusių karklų –

 

       To pažliugėlio, to su kovais – to vasario ir kovo,

       Kai viskas tik dar prieš akis net ir man. Dieve, Dieve,

       Kaip uždainuojančių katinų ir ledokšnių meto

       Visada man reikėjo.

 

       Bet kai jau ateis, nors, tiesa, dar negreitai –

       Kol kas dar nėra jam čia vietos –

       Taip mokėsiu tada juo stebėtis, grožėtis,

       Kad negudriausias tas  n o r a s  p r a e i t i

 

       Jam išgaruos iš galvos, pats nustebęs

       Linksminsis jis ir linksmins,

       Kol jau reikės nenorom pasakyti:

       Kur tavo ranka? Patamsy juk nebematau tavo rankos.

 

       2003 06 19

 

       Čigriejus, Henrikas Algis. Žiemių pusėj giedra: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

 

 

       SENIAU

 

       Seniau dar, kai mūsų pirty

       Ragana tyliai gyveno

       Ir ožkelė kaip dūmas balsva

       Gainiojo dūmą – –

 

       Kai plaučių linksmų žmogus

       Iš varnalėšų pavėsio,

       Girdint pasauliui, dienos vidury

       Užvesdavo dainą – –

 

       Kai rimto griaustinio bijojo vaikai,

       Prisibijodami nevogė morkų

       Iš daržo kaimynų, toli dar toli

       Galynėjos patrankos – –

 

       Kai vis dar kažkas po nakties

       Iš naujo pasaulį dažė,

       Kai buvo dar daug ateities,

       O protelio maža  – –

 

       2002 07 16

 

       Čigriejus, Henrikas Algis. Žiemių pusėj giedra: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

 

 

       NUMIRĖLIS

 

       Užsimanė negudrėlis pasižiūrėt, kaip atrodys,

       Kai bus pašarvotas, tai dėjos

       Tiesiai į lysvę gėlių, sušlamėjo,

       Tiktai gal šiek tiek nusigando

       Jurginai ir astrai.

 

       O guli ir mato: va renkas lengvi debesėliai,

       Pračiuožė kregždės, beržai va kažkam pamosavo –

       Na tiems vis dar vargstantiems, benešiojantiems

       Kryželius

       Po Ievos ir Adomo žemę.

 

       Širšė jau bandė jam įsivelti į plaukus,

       Bet ir apsigalvojo:

       Su šitokio tipo numirėliais?! Gali juokų nesuprasti –

       Ką tu su durniais – – –

 

       O gulintis viską girdėjo: laputė kaip lojo,

       Kaip lakstė vaikai iš trobos ir į trobą,

       Gulėjo gulėjo, kol prie galvos atsistojo

       Įsirėmus į šonus boba.

 

        – – – – – – – – – – – – – – – – – –

 

       Man tai tokie vaizdeliukai patinka –

       Nes jie dėl ramybės ir posveikio juoko:

       Savomis akimis pamatai, kaip lengvai ir kaip greitai

       Kartais žmogus

                                iš mirties

                                               iššoka.

 

       2006 08 5–14

 

       Čigriejus, Henrikas Algis. Žiemių pusėj giedra: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

 

 

       PAŠNEKOS APIE VĖJĄ

 

       Vaiko jis debesis, o vakarop paspalvoja,

       Neapdairiai moteriškei iš geldos išneša miltus,

       Rudenį primena vasarą, vasarą – rudenio metą;

       Kokią šaką nulaužia.

 

       Seniui, kurs apie paneles dar galvoja,

       Taigi tam seniui gerokai ataušina galvą:

       Prieš vėją nebepareisi... Balutę pašiaušia –

       Galėtų jau plaukt per balutę ir laivas.

 

       Groja vargonais ir groja armoškom,

       Žiūrint kas klausos – klausytojų koks kontingentas;

       Kalbina dar langines, kur dar tėviškių esti,

       Šniokština beržus kapuos ir prie plento.

 

       Vėjas yra legaliausias begėdis –

       Grabaliojasi, kur užsimano, ir per nagus negauna.

       Vėjas kad nešė ir užnešė man tokį svečią –

       Nebeišeinantį. Vieną baisiai pažemintą paukštį.

 

       Dainuodamas vėjas lengvai iš kišenių

       Išpučia pinigą, sunkiai uždirbtą:

       Va debesų prispalvojau, nebūk, – sako, – nagas,

       Ką tu manai – kad gyvensi su saule?

 

       Vėjas yra didelių žiburių ir mažų žiburėlių globėjas,

       Paraudusios saulės ramintojas, nors gal geriausia

       Kai kam, kai jis miega, kai vėjo nėra,

       Kai nėr vėjo...

 

       P. S.

       I Š R A Š A S   I Š   E N C I K L O P E D I J O S

 

       Bet rimtąją knygą jei tu atsiversi,

       Bus juoko gardaus, nes tenai taip maždaug sumąstyta:

       Vėjas – tai, sako, toks oro judėjimas horizontalia kryptimi

       Iš slėgio aukštesnio į slėgį žemesnį – – –

       Suvaikysi tuos mokytus – gal ir teisybė.

 

       2002 06 18

 

       Čigriejus, Henrikas Algis. Žiemių pusėj giedra: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

 

 

       NAMINIS BIRŽŲ KRAŠTO ALUS

 

       Storas vaško žvakes mums vis primena pilnos stiklinės,

       Tik be liepsnelių, nors kalbos

       Kartais būna prie jų net labai šermeninės,

       Dar laimė, kad kartais – – –

 

       O šiaip tai dainuojama, uždainavęs

       Ir aš ten esu, aš – beklausis,

       Kai košėme alų, kai žemė lingavo

       Ir kai šakos žydėjo sausos.

 

       Pūtė vėjas, bet toks jau savas,

       Tokiam tai tik pūsti ir pūsti, ir pūsti

       Į šakas ir į žmones – – – Žaliuoja dar žemė,

       Daromas dar ir alus. Ir garuoja kopūstai.

 

       2004 04 18–20

 

       Čigriejus, Henrikas Algis. Žiemių pusėj giedra: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

 

 

       *  *  *

 

       Ruduo kai ateis, tik alaus įsipilki,

       Gerk rudenio vėsą ir rudenio spalvą,

       Gal kartais ir mes susitiksim

       Ir niūriąją mintį, kur daužos po galvą,

 

       Grūsime lauk, sušvyluos beržynėliai,

       Tiesa, jau pablyškėliai, bet išlakūs,

       Paukščiai vis tiek ne visi bus išskridę –

       Varnos po debesiais tik vartysis,

 

       Juokaus tik, plepės tik ir džiūgaus –

       Čia vieškelis linksmas ir vėjas čia linksmas,

       Kas tik norės, tas matys, kaip jis šiaušia

       Kam likusius plaukus, kam sparno plunksnas.

 

       2004 06 16

 

       Čigriejus, Henrikas Algis. Žiemių pusėj giedra: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

 

 

       ŽIEMA   BĖGA

        

       Mūsų seniūnui baisiai patinka

       Alus šviesusis ir kietas sūris,

       Saulė pro debesio maršką,

       Kai snyguriuoja,

       Dabar mat vasaris.

 

       Nuojautos šoka prieš Peleniją,

       Pusiau su bėda –

       Gyvenimas eina koja už kojos,

       Tik pro bariuką

       Bėga.

 

       Žengsim, tuoj žengsim per šitą mielą

       Pavasarinį slenkstį,

       Užsimokėję,

       Atsi-

       Pagirioję

       Gerokai iš anksto.

 

       2005 02 03

 

       Čigriejus, Henrikas Algis. Žiemių pusėj giedra: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

 

 

       KREIPIMASIS

       Į MOTERIS IR VYRUS

 

       Mielos moterys, jūsų kai vyrai

       Ruošis vieni kada nors į miestelį,

       Mielos moterys, tik jau neleiskit, būkit ryžtingos –

       Gulkit skersai ant kelio.

 

       Nusiskutę, švaručiai, blaivučiai

       Į miestelį iš ryto,

       Žinot, kokie jie grįžta – čia dėsnis,

       Dėsnis, mieliausiosios, dėsnis

       Prieš amžius

       Smagiai sumanytas.

 

       Vyrai, jei jau sparnus jūs pakėlėt,

       Jei miestely ko nors jums reikia,

       Svarbiausia, svarbiausia, svarbiausia –

       Nieko nepaisyt.

 

       Gal koksai kliuvinys, na, galbūt ir slasteliai,

       Na, galimas daiktas ant kelio ir guli...

       Betgi žinokit: miestely

       Susitikti jūs galit bičiulį – – –

 

       O už svarbiausią svarbiau dar – kas gali

       Pasakyti, kiek likta

       Su bičiuliu tam miestely (t. y. prie stalelio)

       Mum susitikti.

 

       2005 05 02

 

       Čigriejus, Henrikas Algis. Žiemių pusėj giedra: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

 

 

       *  *  *

                                             Ne, nenoriu sapnų

                                             MAIRONIS

 

       Nenoriu sapnų, ak, nenoriu,

       Nebent va kaip šitas:

                                       ...toksai vazonėlis,

                                       pilnas pilnas raudonvynio,

                                       net su kaupu,

                                       o kad grūdas

                                       didžiausia minia, jai šaukiu:

                                       moterytės,

                                       tik nesistumdykit – galit apversti,

                                       galit išliet vazonėlį,

                                       palaukit,

                                       nusiurbsiu aš bent paviršiuką,

                                       aš greitai – – –

 

                                       Iš tikrųjų aš sriubt ir matau –

                                       Ligi dugnio ašai vazonėlį, lig

                                       dugnio!

                                       O brač!

 

                                       O minia moteryčių tik och

                                       Ir tik ach!

 

       2005 12 30

 

       Čigriejus, Henrikas Algis. Žiemių pusėj giedra: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

 

 

       KITĄ VĖL KARTĄ

        

       Vasarą, kitą vasarą, kai debesynai

       Šypsodamies grįš dovanot, kas žadėta,

       Žmonės į dangų žiūrės, veš skubėdami šieną,

       Nors reikia skubėti iš lėto.

 

       Putpelė, ta tik nubėga taip greitai,

       Apsidairai tik – nebėr putpeliukės,

       Nusineša ji nemačiom brangų žiedą

       Savo savo, o tarsi pavogus – –

 

       Rudenį, kitą rudenį nusiraminę

       Bus žmonės kapuos ir namuos, susitaikę,

       Prisėsiu ir aš, jau surasiu jums laiko,

       Parašysiu jums gražų laišką.

 

       Žiemą, kitą vėl žiemą paskirsime stirnai

       Šieno bent gubužiuką, nes tas, kur paliko

       Nespėtas suvežti prieš ilgąjį lietų,

       Varge varge – suzmego, suplėko – –

 

       Nagi pavasarį, kitą pavasarį, kovą,

       Jei tik iš džiaugsmo nesukvailiosiu,

       O visko juk gali ir būt, kai per morčių

       Kiekvienas katinas juokias – –

 

       Taigi tą kitą pavasarį ką mes darysim?

       Gal smailinsim smarkiai atbukusias plunksnas

       Arba žagreles – – – koks likimas, net paukščiams,

       Ir tiems ne visiems sugrįžtant.

 

       2002 07 29

 

       Čigriejus, Henrikas Algis. Žiemių pusėj giedra: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.