antrininkas
matysiu mirtį, mano veido senį
lyg šauktų jis, lyg pats save aš šaukčiau
lyg skristų avilį apžergusi raganė
žirniauti su numirusiais ir paukščiais
kalva nusviro, kriūtė aukštakrūtė
nunirusi į lygumą, ištvino
žaliais, alyvžaliais ir šlyno kadugynais
regėjau knisant ir girdėjau kriuksint
matyt, rugsėjo mėnesį ar kovo
nes buvo klaikiai mėlynas dangus
poetas slampinėjo atvangus
dar nenutirpusiom rankovėm mojo
jau ne kriuksėjo, į akis maurojo
kad aš esu mirtis, o jis – žmogus
1995.III.28-IV.4
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.
senis ir jūra
senis nusilenkė žemei
ir nieko daugiau nepasakė
tako boružė ieškojo
karštam griovely krūtų
kraujo pritryškusi bruknė
į aukso obuolį sirpo
papjovė, nulupo, vidurius
kaulus sudegino, mėsą
jaučio, visiškai juodo
išgelbėtų sembą nuo lenkų
paskerdė, svilino, valė
išpjovė spenius ir į jūrą
kartojo kaip gulė ir kėlė
broliai dievu jį išrinko
senis nusilenkė žemei
ir seniui atėmė žadą
pasaulis graudus, netikras
it mylimosios raukšlės
1995.IV.7-9
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.
sine ratione
danguje kopinėja bažnyčių varpai ir senobinės rylos
ritas raudonais stogais jų nostalgiškos saldžios melodijos
jodau, sapnuojantis klerkas, nusenusį dviratį
pro kaštonų ir kėnių eiles, pro regėjimų sodinius
voras lipa voratinklio giją ir išlipa laisvę
žvilgsnio švytintys pirštai glosto ąsotį:
tu pamiršai, kas esi iš tikrųjų, palaistyk
runą ir augalą, dulkės šešėlį, besotę
išaugtinę nuspuogusią paauglio svają
atminimų albumo geltoną leliją, levandą
suokia devyniasdešimt devynios dausų kanarėlės pas Svalią
brenda Milašiaus žolynais – vienintelės savo neranda
žengia šventoriaus kapelių varpai krištoliniai padange, juodai apsirengę
plaukia dunojus giesmių pasiūbuodami tartum irkluotų
susivarto pakojy ir meiliai sapnan įsirango
sfinksai ir liūtai, nušokę nuo vartų, ugnim karūnuotų
ir bėgioja prie žalio fontano, jo vandeniu žaidžia
laka dangų, raudoną ir baltą – drumsta albinosės akis
nes nėra priežasties: ir varpai, ir lelijos, ir žaizdos
verias Dievui ir sau, jiem nė motais, kaip eilėraštis juos apsakys
1990.VIII.7-1996.IV.7 (Velykos)
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.
viengenčiai
iš kur tas alyvinis rūkas
rūke skudučiuojantis panas
pro rūką boluojančios stupos
raudoni malūnai maldų
jau baigės vidurnaktis, baigės
ir lyrikos žiaudrios glamonės
iš kur tie pavargusie žmonės
prabudę stoty svetimoj
po savo rūdijančių kaulų
našta susilenkę jie slenka
rankas jiem surišo ir, kiaurą
valtelę davę, paleido
1993.I.17-1996.IV.7 (Velykos)
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.
homo viator
gulėdavo šviežiai suartuose laukuose, palei kelią
apstotą miego ir tamsos, į lygumą įžengdavo
kaip į sapną, drėgnomis prusnomis
atgaudavo šaknų gyvybę
žodžio kelias per lūpas, anapus, lakūs balsai
su šiauraryčiu vėju kliegė visomis kalbomis
dumblinoje tamsoje
audros pagauto laivo traškesys, visa reginčio žodžio
dugno augmenija
tyla paslapčiausias jo būtybės skaidulas virpina, akys
išmaudytos jūrų, banguojančio rūko platybėj
kur gimsta vis gimsta žaibai, ar rudenio lapų
mirties kuždesys ugnyje
būstas iš kalkių akmens, milijonų moliuskų, dvi seserys
sėdi ant kraičio skrynios, pamatų ar ant laiptų
ir pamatus perauga liepos
1991.V.6-1996.IV.7 (Velykos)
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.
nušviesėjimas
giminės, gentys mieliausie
mėnulio šviesa pilnoji
akmenys žemę kilnoja
tamsybių karveliai lesa
mainos šviesa į myrio
ledai akyse sublyksi
prarastą angelystę
vaikausi po balso tyrus
laikas atbėga it žiurkė
šiepiasi – šoks į veidą
kaulų jėgą ir šiurpą
į kreidą, į kreidą siurbia
baltas esu ir atleidęs
kapų patvory palaidos
1992.XII.24-1996.IV.2
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.
šermukšnių gatvė
molis esu ir ąsotis Lėvenio vandeniui nešti
įkypas lapkritis, lapų tenėsiai po kojom
slaptas akiplėša plikas atvirlaiškio lakštas
dagtis šermukšnio, apatiškai nakčiai aukojamas
dienos – pilni ežerai neužgesinamų uogų
žvirblių audėjų šeimyna pašiurpus ant svyrančio virpsto
siurbėlės pirštai esu ir baikšti tavo oda
visa tą naktį atminus ir visa per naktį pamiršus
glaudėsi virpančios šlaunys ir plėtėsi poros
tvinko rasa ir sausros nukankintos atgyjančios viksvos
raižė akis, mūsų norus ir mūsų nenorus
skelbė it kraują baltoj plynumoj neatšaukiamai kartą įvyksiant
1992.VII.20-1995.I.25
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.
akvamanilė
mano mirusi motina žvelgia iš mano akių
kai aš sotinu savo vaikus
ir iš to, kaip aš sotinu savo vaikus
man aiškėja, kaip ji mane myli
jos šešėlis atšliaužia prie rankų, kur renka žodžius
susirango ant kojų garuojantis šiltas šuva
upių tvankos išsenka ir kartą išdžius
mano mirusios motinos akys Svalią sapnuoja dar gilią
dagilėlį, iškėlusį galvą aukštai ant purienos
bulvių kapčių sudygusį, šaltą pelijantį rūsį
pinavijom apkibusį, neiki, nelipki, įgriūsi
regi mirusios motinos akys galvelę raudoną dagilio
nekalti gyvuliai, sužiaumoję kraujuojančią duoną
užsimezgusi buvo, vadinasi, buvo gyvybė
jei turėčiau rankas, nulaižytų šuva, numazgotų
mano mirusi motina, švytinti akvamanilė
1995.VIII.26
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.
motinos portretas
mirusi motina grįžta pas savo našlaitį
regi, kaip šlaistosi lietūs be vietos, kaip garma nuo šlaito
kaip eigulys iš Kairėnų, praėjusiam amžiuj tapytas
brenda per amžiną dangų, kur mėnuo dar regi pražydus
žydės portretą ir blyškią per lietų valstietės mergaitės
galvutę su verbomis, dar iš Lukiškių turgaus Kaziuko
liūdi užburtos palaimintos – laimė nejau ir nuo jų nusisuko? –
Baltupių eglė, sesuo ir žmona, o numirusi trečiąją parą
po atgimimo sapnuoja viena vis tą patį geltoną košmarą
žviegia saulutės kelmų iš po suodino sniego šalpusnių
Dieve, uola neprislėk, kad po kryžių saulutėm nubusčiau
varvarčiom eglės sakais, tai, sakai, visą kelią ir lijo?
nieko, našlaiti, neteisk ir prieš nieką nešveisk kalavijo
lieka teisybės tenai – vien raudonos ražienos po pjūčiai
ištakos vien iš dantų, iš sutinusių lūpų kampučių
tvino tie lietūs ir tvins, negali jų, sūnau, nemylėti
mano portretą pažins, šunimi išlaižys iš paletės
1995.IV.15-1996.III.26
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.
pražuva
apie Vilnių susispiečia kalvos
galvos ritasi arčiau ugnies
piliakalnio skyle, šulinie
ką, tavin sukritę, šunes kalbas
mano sutirštėjusie sapnai
kaukia į mėnulį mano pražuvą
kiaurą nulį, o ne naują pradžią
iš gyvenimo į gyvenai
Dieve, duoki mirti, ne pražūti
duoki viltį, skiltį jos mažutę
kad nebausi amžinu išnykimu
piliakalnio dūmlaužiai į dangų
kyla ar pas pilį susirango
kaip šunytis žilas prie namų
1995.IV.6
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.
penkios kvintos
1.
kalėjime mes buvom atviri
ir buvome įkalinti kalbėjimo
begalėje vienatvėje, kuri
mus pakentė už tai, kad ją kentėjome
kalėjime mes buvom atviri
2.
tu krausi žarijas ant jo galvos
pikčiausią priešą alkstantį penėsi
jam, karšto kraujo trokštančiam, sulos
it klevas duosi, lazdą ir pavėsį
o krausi žarijas ant jo galvos
3.
sieros lietus sodomą išbučiuos
ir trūkstama styga suklyks nemeilė
lyg motinos, lyg atstumtos skaisčios
neapraudotos paslapčia ir bailiai
sieros lietus sodomą išbučiuos
4.
o kūnas tirpsta muzikos ugny
garsai šventi, ir angelas jų klauso
pamiršęs, kad meni, jog gyveni
užspaudžia pirštais tavo žvilgsnį blausų
ir kūnas tirpsta muzikos ugny
5.
tyrais balsais išėjome į tyrus
žodynas tyli, kaip tylėjo Tomo
širdis, pirminę priežastį patyrus
pasauliui mirė, prakalbėję tuomet
tyrais balsais mes nugalėjom tyrus
1995.II.10-12
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.
malda už atmintį mane
turniketas užspaudžia veną
ir po vieną kūnelį tvarkingai
iš mano kraujo minios
atskiria ir įsileidžia
cheminio karo gamyklon
mano siela ištroškusi gyvojo Dievo
blaškos tuščia karvelidė
prezidentas atskrido tanku
išpurtęs raudonas žengia
prifarširuotas kūnelių
kiliminių bombų taku
mano siela ištroškusi gyvojo Dievo
mitas grobia pulsą, ir nuosaka
šaukiamoji po burną velias
nekaltoji, pūlių kūneliais
apspinta svetimkūnį, gatvių
minos sveikina girtąjį svečią
mano siela ištroškusi gyvojo Dievo
generolas kovarnis corvus
vienas pranašauja pavasarį
pašauktinio skerdieną lesa
per žiemą papjovė rūstusis
ne ivanas ir sūnų ne savo
mano siela ištroškusi gyvojo Dievo
sunykusi pergalės deivė
už sandėlio nurašytą
alų pila į pilvą
skrenda, už kalno užkliūva
papirsnoja, pariaugsi ir sprogsta
mano siela ištroškusi gyvojo Dievo
taikos karvelidėj kovarnis
kariasi dėl alkoholikės
ubagės nikės paūdrės
apniktos neįmanomų gyvių
iš alcheminio maro ganyklos
mano siela ištroškusi gyvojo Dievo
lošėjas, žaidėjas, gračius
mano žemėtais kūneliais
pliekia aristokratiškai
paveldėtas titulas – grabas
apstatytas imperijos vėliavom
mano siela ištroškusi gyvojo Dievo
čečekas lizdą susuko
našlaičių namų griuvėsiuos
šauktinio krūtinės ląstoj
išlaižytoj šunų ir mortyrų
paleistinis jau niekad nebūsiu
mano siela ištroškusi gyvojo Dievo
nors galima grįžti po vieną
kūneliams atgal į kraują
turniketas praleidžia cinkuotą
piliulę raminančių motinai
kiliminė minia pasitiesia
į (ne)paskutinį teismą
mano siela vis trokšta, bet gyvojo Dievo
1995.II.18-23
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.