PEILIS
Pirmas akmens peilis,
kuriuo priešistorinis žmogus
perkirto pančius,
siejančius jį su žvėrim.
Jis olos prietemoj prie rusenančio ugniakuro pjausto keptą žvėrieną;
skrodžia žuvį ir skuta žvynus, atspindinčius pirmąjį peilį;
pribaigia lokį,
nudiria jo kailį, ant kurio gera gulėt prie ugniakuro.
Peilis žmogaus rankoje.
Ugnies užgrūdintas pirmas metalo peilis.
Milijonai rankų pakelia peilį, ir milijonai žmonių krinta
perverta širdimi.
Peilis žmogaus krūtinėje.
Peilis žvėries rankoje.
Kerštas, meilė, pavydas, neapykanta meldžiasi peiliui, kuris
blykčioja nakties tamsoj po juoda skraiste.
Peilis, išdrožęs pirmojo stabo rūstybę, pirmąją smuiko
melodiją, medinę madoną ir piemens malūnėlį.
Peilis, nužudęs Cezarį.
Plieno peilis.
Sidabro peilis.
Aukso peilis.
Peilis, riekiantis duoną
ir pjaustantis keptą fazaną.
Peilis, įskiepijęs obelaitę ir lupantis obuolį.
Peilis, operacinėje išgelbėjęs žmogui gyvybę.
Peilis, išrėžęs partizanui ant nugaros žvaigždę.
Peilis, supjaustęs svastiką, nuplėštą nuo Akropolio.
Peilis, su kosmonautu palikęs Žemę,
Peilis Mėnulyje, Veneroje, Marse.
Peilis savižudžio rankoje, pakeltas viršum Žemės krūtinės.
Peilis, įsmeigtas Saulei į veidą.
Aš kreipiuos į tave,
muziejuje besiilsintis pirmasis akmens peili,
prisimink,
ar tu galutinai nukirtai pančius,
siejančius Žmogų ir žvėrį?
1962
Bložė, Vytautas P. Nesudegantys miestai: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1964.
ŽVAIGŽDŽIŲ VAINIKAS
Septyni šienpjoviai
nustebę pakėlė galvas:
žvaigždėta lanka,
skindama žiedus
ir pindama vainiką,
ėjo mergaitė.
Septyni šienpjoviai
įbedė į dangų dalgiakočius
ir, prisidengę akis nuo Saulės,
stebėjosi neatsistebėdami.
Seniui Grigui,
vežančiam išdžiūvusias žvaigždes į daržinę,
iškrito pypkė iš dantų...
Jis pataikė į griovį,
ir jo ratai apvirto.
O mergaitė ėjo Paukščių taku.
Šienpjoviams ji nepasakė „padėkdiev“,
apvirtus Grigo ratams, skambiai nusijuokė,
ir jos balsas lyg varpelis nuaidėjo
nebylioj padangių tyloj.
Naktį mergaitė užmigo,
ir Septyni šienpjoviai
budėjo prie jos kojų,
kūrendami
Mėnulio ugniakurą...
1963.VI.18
Bložė, Vytautas P. Nesudegantys miestai: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1964.
RETROSPEKCIJA
Pasiimti poezijon
rudenėjančių durpynų dūmą,
prisirinkti lazdynuose
kišenes riešutų;
pasiimti poezijon
vienišą karvės baubimą,
savo pienu maitinančios
pirkią basų vaikų;
pasiimti poezijon
rasoto dalgio čežėjimą,
išsirinkti iš pradalgių
nelinksmas pievų gėles;
pasiimti poezijon
ratų dulkėtą dardėjimą
ir pėsčiuosius, po pamaldų
už miestelio nusiaunančius kojas;
pasiimti poezijon
mokyklinį vadovėlį
su džiovos pakirstų poetų
neparašytom eilėm;
pasiimti poezijon
raudoną vėliavą,
rytmetį patekėjusią
baltam pakelės berže;
savo vaikystę,
žvelgiančią į pasaulį
didelėm išplėstom akim –
pasiimti poezijon.
1963
Bložė, Vytautas P. Nesudegantys miestai: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1964.
KĄ AŠ MAČIAU PRO LANGĄ
VIENĄ KOVO VAKARĄ
Aš stoviu viduryje kambario
ir žiūriu pro langą
į stiklo keturkampyje įrėmintą
kovo vakarą.
Ant upės kranto išsirikiavę
juodi medžių skeletai
tiesia į viršų rankas,
ieškodami padangėje
saulės pėdsakų.
Medžių šaknimis
iš žemės įsčių
smelkiasi gyvybės ilgesys.
Jis kyla juodais kamienais
ir, pasiekęs šakotas rankas,
kumščiais sugniaužia
medinius pirštus.
Ir medžiai
be garso
sustaugia
iš ilgesio
pradėti naują gyvybę.
Juos per anksti pažadino
nepilnametė kovo saulė.
Juodas nakties šaltis
užgesina įkaitusį dangų.
Tamsa – lyg šikšnosparnis –
sukas ir sukas ratu
apie langą.
Pagaliau beformiu veidu
priglūsta prie stiklo
ir žiūri vidun.
Mūsų žvilgsniai susitinka,
bet ir jos akyse
matau juodus medžius,
nuogom rankom beieškančius
saulės pėdsakų.
Aš užmerkiu akis
ir vis tiek tą patį matau...
1962
Bložė, Vytautas P. Nesudegantys miestai: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1964.
KAI ŽVAIGŽDES SUŽIŪRA KITAIP
Senų pilių griuvėsiuose neberandu tos romantikos,
Ir liūdnos dainos, nors graudžiai gražios, bet lyg ir pasenusios.
Nenoriu būti dogmatikas
Ir naują ritmą užčiuopiu baltąja anglim liepsnojančių upių
venose.
Žinau, kad parapinis patriotizmas virsta pavojingu prietaru,
Kada pasaulyje visų šalių proletarai vienijasi.
Nors saviškai šneka eglynai, supami vėtrų,
Tačiau kita kalba dominuoja visatos antenose.
Ir kartais gaila daug su kuo atsisveikinti ir skirtis,
Kaip poezijoje su tradicine architektonika.
Sudie, baltmarškiniai beržai, žirgeliai, mėtos ir svirtys!
Ir žvaigždės sužiūra kitaip, o ir mes į žvaigždes kitoniškai.
Ir tenka iš poezijos išmesti pasenusį balastą,
Savo paties ranka užbraukti kadais nulyrintus eilėraščius.
Mene, kaip ir gyvenime, esminis lūžis bręsta.
Kardiogramų kreivės gyvos, judančios ir žėrinčios.
Eksperimentizmo eiles gal rašys ir elektroninės mašinos
(Ir tuo pačiu išnyks poetai formalistai),
Tačiau žmogaus svajonių spektras, jo sielos kodai ir širdies
mušimas
Tikrąja poezija bus ir planetai komunistei.
Štai kodėl atsistoji ir pasitempi,
Ir visą Žemę atsargiai į savo delnus paimi.
Lai tavo jausmai pasiekia pačią aukščiausią įtampą
Ir lai kiekvienas žodis eilėraštin veržias galingu rytdienos
alsavimu.
1961
Bložė, Vytautas P. Nesudegantys miestai: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1964.
ŽEMĖ – LOPŠYS IR KARSTAS
Nustokite klykti, džiazai.
Nutraukite pamišėlišką pantomimą.
Viršum Žemės durų teįsižiebia šūkis: „Tylos!“
Visatoje šimtų milijonų šviesmečių spindulių teįsiviešpatauja rimtis.
Aš noriu kalbėti su mirusiais žmonėmis,
kuriuos dar atmenu gyvus,
kurių gyvų nebeatmenu,
kurie po mirties liko gyvesni už gyvuosius,
kurių niekas gyvų nepažino ir niekas mirusių nepamena.
Aš dar noriu kalbėti su būsimaisiais žmonėmis,
kurių dar nėra, bet kuriems lemta ateit ir pakeist mus.
Mes esame ryšys tarp buvusiųjų ir būsimųjų,
tarp mirusių ir dar negyvenančių,
dalis nenutrūkstamos grandinės, kuria teka jausmų, žinių
ir minčių srovė iš praeities į ateitį.
Aš dabar pasuku istorijos ratą vienu apsisukimu atgal,
ir mes tampame dar negyvenančiais žmonėmis.
Pasuku istorijos ratą vienu apsisukimu pirmyn,
ir mes tampame karstuose besiilsinčia karta.
Pasuku istorijos ratą taip, kad mes būtume vieną amžinybės
akimirką gyvais, lyg dykumos kupranugariai nešančiais
estafetę iš praeities į ateitį.
Visatoje supasi Žemė – žmogaus lopšys ir karstas.
Aš jus girdžiu, buvusieji!
Klausykitės manęs, būsimieji!
Gyvieji pasiruošę priimti ir perduoti.
Mes jūsų ausys ir lūpos.
Aš dabar mąstau apie atsakomybę.
Juk ir nuo manęs priklauso, ką mes paimsime iš praeities
ir perduosime ateičiai.
O svarbiausia – ką mes perduosime ateičiai,
ko nepaėmėm iš praeities.
1963
Bložė, Vytautas P. Nesudegantys miestai: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1964.
VEIDRODŽIO ŠUKĖS
Atsuku laikrodį
penkeriais metais atgal.
...Ilgai žiūrėjau į veidrodį,
norėdamas save pažinti,
ilgai žiūrėjau į veidrodį,
klausdamas, kas aš toks.
Bet sudužo į gabalus atvaizdas,
ir po kojom pabiro
veidrodžio šukės.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Kranų rankos iškelia į viršų Saulę ir šviečia darbščiajai Žemei.
Eina saulės laikrodis.
Eina smėlio laikrodis.
Eina vandens laikrodis.
– Kas aš toks? – klausiu mylinčios moters.
– Kas aš toks? – klausiu draugų ir priešų.
– Kas aš? – klausiu savęs paties.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Žmogus išskrido pažvelgti Visatai į veidą.
Laikas sustoja. Eina tik laikrodžiai.
Tolimos galaktikos bedugnėmis akimis stebi pirmuosius
savo valdovo žingsnius.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Iš kiekvieno sutikto veido
renku savo atvaizdo gabalus
ir dedu kaip mozaiką
vietoj sudužusio veidrodžio.
Ir prasideda ginčai
ir nuomonių įtampa,
ir širdys plaka
kryžmine ugnim.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Laikas palieka laikrodžius ir nueina tolyn.
Mano atvaizdas vis dar nebaigtas.
Kas aš,
negreit pasakysiu.
Kas buvau,
seniai man aišku.
Apie tai man kalba sudužusio veidrodžio šukės.
1962
Bložė, Vytautas P. Nesudegantys miestai: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1964.
EISIU BASAS PER MIESTĄ
Nebeprisimenu, kada pirmą kartą paliečiau žemę.
Tur būt, tai buvo saulėtas vasarvidžio rytas,
ir žemė alsavo,
išsitrinkusi žalių miškų kasas audringos nakties lietaus vandeniu,
žiūrėdama giedron padangėn ašarų pilnomis akivaromis.
Tą rytą iš po arklių kanopų
nekilo dulkės,
tą rytą žolė atgavo ryškiai žalią spalvą
ir nuogi vaikai stačia galva šokinėjo į patvinusį durpyną.
Tą rytą dygo grybai ir bitės ėjo į darbą,
tą rytą dvaro kumečiai užtraukė skambią šienpjovių dainą
ir tik senas ąžuolas alpėjo iš sopulio nakties audros nuskelta viršūne.
Tur būt, tą rytą aš pirmąkart paliečiau žemę.
Aš prisimenu, motina žeme,
kaip žaidžiau,
iš smėlio statydamas
man dar nežinomus miestus,
kai drėgnam tavo moly
palikau savo vaikiškas pėdas.
Bėgo metai,
ant medžių kamienų užmaudami po žiedą;
bėgo metai,
žemės paviršiun iškeldami vis sunkesnius akmenis;
bėgo metai,
mušdami senais laikrodžiais,
kukuodami valandas
šilų gegutėmis.
Mano tėvas sėdėjo prie vienintelio vaistinės lango,
pilku žvilgsniu žiūrėdamas į snūduriuojantį miestelį,
kuriame nebuvo daktaro,
nes jo ir nereikėjo,
nes žmonės patys pagydavo
arba mirdavo...
Ir tada tu juos priglausdavai Lepšikalnio smėly.
Toly ūkavo traukiniai,
nusinešdami nepažįstamų miestų ilgesį,
ir garvežių dūmai sklaidydavosi virš piemenų ugniakurų.
Peržegnoję išvaržytą lauką,
valstiečiai traukė į miestą,
o sunkios jų kojos
klimpo į purvą,
jausdamos žemės trauką,
o širdys –
žemės ilgesį.
Vieškelis purtė nugarą,
bet mažas autobusiukas
laikėsi jam ant sprando.
Aš žiūrėjau liūdnas pro langą:
sudie, rudenėjanti žeme!
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Aš niekad nebūsiu poetas urbanistas.
Miestas man svetimas.
Bent toks, kokį jį paveldėjom
iš anapus fronto linijos:
kapitalizmo karūna
blizga
paauksuotais bažnyčių bokštais.
O čia pat – kalėjimai,
aprūkę geležinkelių stotys,
fabrikų kaminai,
parėmę slegiantį dangų.
Neišsprendžiau aš
skersgatvių trigonometrijos,
pasiklydau
turgaviečių kamšatyje.
Ir suodžiai krito ant mano veido,
ir akys nebeatspindėjo
melsva ugnim liepsnojančios padangės.
Keturios kambario sienos.
Keturi metų laikai.
Keturios stalo kojos.
Meilė tarp keturių akių.
Ir viskas įprasta.
Kaip dukart du keturi.
Pro šalį plaukė
užterštos upės.
Ankštuos kiemuos
klykė vaikų darželiai.
Ir trūko oro,
ir trūko purvu nepavirtusios žemės.
Vitrinų šviesos slysdavo šlapiais šaligatviais,
o aš, be garso mindžiodamas žiburių atspindžius,
ausyse girdėdavau svajingą lapų čežėjimą,
žagrės verčiamo juodžemio šnaresį.
Ir pajutau bekraštį žemės ilgesį –
juodos ir kvepiančios,
rūkais alsuojančios,
rasa pravirkstančios,
lietaus gaivinamos,
vėjo džiovinamos,
saulės myluojamos –
žemės ilgesį.
Ir aš dabar svajoju
apie ateities miestus:
be fabrikų dūmų
ir garvežių spiegimo,
be miesčionių, užsidariusių kavinėse,
ir žmonių, virstančių automatais,
be pusrūsiuose gimstančių kūdikių ir palėpėse mirštančių senių,
be įspėjimų, draudimų, skelbimų, nurodymų,
ant kurių vis suklumpa akys...
Aš svajoju apie ateities miestus,
besitęsiančius nuo miesto lig miesto,
nuo upės lig upės,
nuo šilo lig šilo.
Ten aš pirmą kartą nusiausiu batus
ir eisiu basas per miestą,
jausdamas malonią žemės šilumą...
Išsaugokime ateities miestus!
1961
Bložė, Vytautas P. Nesudegantys miestai: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1964.