***
sapnai kaip cigaretės
godžiai užsitraukdamas
pučiu pro nosį
kol pradeda degti lūpos
pilna peleninė
sapnų nuorūkų
geriau būtų mesti
miegoti kaip užmuštam
bet tamsoje įsižiebia
mėlynas žvilgsnio degtukas
ir aš ieškau naujos cigaretės
rytą atidarau langą
saulė ir vėjas
išblaško dūmus
Bložė, Vytautas P. Iš tylinčios žemės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1966.
***
poetas turi teisę kalbėti
visų vardu
netgi tų kuriems atimta balso teisė
arba jie nebyliai
poetas turi teisę gyventi
visų gyvenimu
netgi tų kurie nusižudė
arba pamiršo gyvent
poetas turi teisę suprasti
viską taip kaip visi
arba taip kaip kiekvienas
supranta savaip
Bložė, Vytautas P. Iš tylinčios žemės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1966.
***
K. Borutai
jie rymo ant kastuvų
klausydamiesi nekrologų
prie juodos bedugnės
susipažindami su žmogum
per metų metus
auga jų erudicija
jie žino ko vertas
karstas ir numirėlis
ramios jų akys
ieško stiprių biografijų
pastebi ir įvertina
netikėtus kultūros laimėjimus
žlega kastuvai –
niūrūs aplodismentai
žmogaus
gyvenimo
grožiui
Bložė, Vytautas P. Iš tylinčios žemės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1966.
***
mano širdis lyg pieva
didelė didelė pieva
laigo po ją
keturi kumeliukai
nežinia iš kurios pusės
papūs šiaurys
iš kurios pusės
atsigręš
mano pirštai liks be lapų
be pumpurų
naujam pavasariui
didelės viltys pribloškia
dideli smūgiai prikelia
dideli žmonės
lyg didelės delčios
virš didelių kalnų
nyksta vėžiai
nyksta vėžiai ir upės
lieka vėžių kakleliai
ir tiltai
ietys kardai
skydai šarvai ir kryžiai
taip baigiasi pasakos
pirmas veiksmas
Bložė, Vytautas P. Iš tylinčios žemės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1966.
TRYS RAČIAI
Ėjo trys račiai keliu ir dainavo:
„Jei nereiktų
pilvo šerti,
prisivalgius
prisigerti,
būtų žemėje teisybė
ir lygybė, ir brolybė.“
Ėjo trys račiai keliu ir kalbėjo:
„Ką rankos uždirba,
tą pilvas pravalgo.
Ką rankos uždirba,
tą pilvas pravalgo.“
Ėjo trys račiai keliu ir keikėsi:
„Karsim pilvus!
Karsim pilvus!“
Peršoko visi trys griovį ir įsigilino į girią.
Ir sustojo prie trijų ąžuolų.
Ir pakorė pilvus.
Paskui lengvai atsiduso.
Išėjo pamiškėn.
Sulaikė taksi.
Nuvažiavo į miestą.
Aplinkui žmonės valgė ir gėrė,
ir mirė badu.
O račiai švilpaudami dirbo ratus:
Didžiuosius ir Mažuosius
grįžulo.
Drignes apie saulę ir mėnesį.
Ratus kūdros paviršiuje.
Ir roges.
Metai bėgo.
Ir sapne jie vis dažniau gerdavo vyną ir
kepdavo kepsnius.
Ir vieną kartą,
ieškodami stebulėms medžio,
užėjo miške pamirštus savo pilvus.
Besočiai buvo sugraužę visus tris ąžuolus ir
džiūvo prieš saulę ant trijų kelmų.
Užsirūkė račiai po cigaretę
ir susimąstė.
Girioje burkavo balandžiai.
Kvepėjo laukymėje šienas.
Pasiėmė račiai savo pilvus.
Prikimšo kepsnių, pripylė vyno.
„Tegul pilvas suvalgo, ką rankos uždirba.“
Ir miegant žiedlapiai nebekrito ant jų veidų.
Bložė, Vytautas P. Iš tylinčios žemės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1966.
MĖLYNAS VYNAS
Seniai seniai – neseniai,
toli toli – netoli
per ankšta pasidarė eigulio sūnui pirkia.
Mažesni už akis langai.
Ir jis išėjo
saulėtekio link.
Patapšnojo ant tvoros išrikiuotas
tuščias puodynių galvas.
Nusilaužė gale daržo
dešimt aguonų galvų,
Barškino jom lyg bažnyčios maršalka.
Atvertęs galvą,
pylėsi aguonas burnon.
Ir juokėsi iš malūnsparnių,
kurie lyg laumžirgiai sukosi jam virš galvos.
Vakare, kai žalios eglės
sumerkė saulėlydin šakas
ir užsnūdo, užliūliuotos
elektropjūklų dainos,
priėjo bernas
baltai baltintą karčiamą,
kur vienakis šinkorius
barškėjo medine koja
po plūkto molio aslą,
kur mėlyną vyną pilstė
mėlynakė dzūkaitė.
Prisėdo bernas prie lošiančių kaulais.
Ėmė statyti muštinius.
Akimis gėrė
mėlyną vyną,
kvepiantį rasotom rugiagėlėm.
Apsvaigo eigulio sūnui galva.
Pralošė kapą muštinių.
Pralošė motinos austą rankšluostį.
Tėvo įdėtą skilandį.
Atsigulė ant suolo.
Ranka po galva.
Ir didelė didelė jam pasirodė ranka.
Suposi karčiama
lyg burinis laivas.
Ir susapnavo,
kad mėlynakė šinkoriaus duktė
aukštais aukštais laiptais
vedasi jį į rūmus,
į plytų raudoną pilį,
kur ąžuolo soste sėdi
vienakis šinkorius.
Ir susapnavo,
kad mėnulio kalnuos
gražioji šinkoriaus duktė
stovi, parimus ant slidžių,
į žvaigždėtą dangų žiūrėdama.
Laukia jo, nesulaukia.
Paryčiui kieme sucypė
mašinos stabdžiai.
Pasigirdo beldimas
į karčiamos duris.
Įėjo trys baltaraiščiai
su šautuvais už pečių.
Suėmė eigulio sūnų.
– Išplėšei bažnyčią.
Užmušei
sniego žmogų.
Surakino rankas ir kojas.
Išvarė į katorgą.
Liko neišgertas
mėlynas vynas.
Bložė, Vytautas P. Iš tylinčios žemės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1966.
YRA PASAULYJE PASAULIS
Z. Vagoniui
Aš stoviu sienos įdubime.
Ne, aš ne antikinė statula nudaužtom rankom, –
žmogus
medinėmis kojomis.
Yra kažkur didelės girios.
Kažkur kertasi kurtiniai, ir nuvirtusiais medžiais galima pereit
upelį, nepabaidžius upėtakių.
Dvi telyčaitės pabėgo į mišką.
Į gyvulių priešistoriją.
Sniegas
užsnigo jų pėdsakus.
Ūbaujant sausio pūgai, miegojo eglaičių tankmėj.
Nuo ko jūs pabėgot?
Nuo peilio? Botago?
Keiksmažodžio?
Kodėl žmogaus atvežtą šieną apeinat per šimtą metrų?
Aš
imdavau
žmonių išmaldą.
Tai iš anapus nutilusio fronto
į mano kepurę krisdavo
rankinės granatos.
Yra pasaulyje kapai ir antkapiai.
Yra pasaulyje vieta, kur palaidotos mano kojos.
Jas išnešė sanitaras
ir užkasė gale daržinės.
Ir med. sesuo padėjo ant kapo pavargusią šypseną.
Yra pasaulyje pasaulis, kuriam aš atidaviau kojas.
Pavasarį
aš mėgstu stovėti ant upės kranto
ir žiūrėti, kaip srovė
neša minčių debesis
ir gluosnio šešėlis
košia juos lyg dujokaukė.
Stoviu ilgai,
kad mano medinės kojos
išleistų šaknis,
kad įsikibtų į žemę,
kad sulapotų rankos,
kad aš galėčiau nueiti į girią,
įsimaišyti tarp medžių –
ir telyčaitės manęs nepažintų
ir skabytų nuo mano rankų lapus.
Operacija vyko be narkozės.
Pasaulis užgulė mane visu savo kolosu.
Viešpats dievas žiūrėjo pro patrankos sviedinio skylę stoge.
Bejėgiškai geras buvo jo mėlynas veidas.
Ko jūs pabėgot, telyčaitės?
Yra pasaulyje pasaulis, kuriam aš atidaviau kojas.
Aš jam atiduosiu ir savo rankų pirštus.
Bložė, Vytautas P. Iš tylinčios žemės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1966.
ATOMAZGA
Mirgėjo žvakės. Graudžiai alsavo vargonai. Jiedu stovėjo
prieš altorių. Ant jos piršto sublizgo dar vienas
žiedas – šį kartą be brilianto
Paskui sekė bučinys – švelnus ir ilgas. Jis tęsėsi dvidešimt
metų. Gimė sūnus ir duktė.
Juo garsiau skambėjo dukters juokas, tuo niūresnis darėsi
jo veidas.
Sūnui jis niekad nepirkdavo dovanų, kuriomis galima žaisti
karą.
Vieną vakarą į jų pilaitę atėjo uniformuoti vyrai.
Jis pagelto kaip vaškas. Tylėdamas pažvelgė į žmoną.
Pabučiavo į galvą dukterį.
„Manęs nelaukite. Eikite gulti. Aš nebegrįšiu.“
Tą naktį į žmonos miegamąjį įslinko sudeginta žydė. Vieną
po kito nuplėšė nuo jos pirštų žiedus su briliantais.
Vedybinį ji pati nusimovė ir atidavė.
Sūnus išėjo iš namų. Duktė iš proto.
Pilaitėje liko viena našlė. Ne, ne viena: su ja kartu gyveno
keli šimtai vyrų ir moterų, jaunuolių
ir merginų. Jie buvo sušaudyti.
Be to, dar trys maži vaikai. Pasmeigti ant durtuvo.
Bložė, Vytautas P. Iš tylinčios žemės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1966.
***
Tėvas darydavo vyną
ir dideliuos buteliuos
užkasdavo į žemę sode.
Ir metų metais vynas fermentuodavosi
tarp obelų ir vyšnių šaknų.
Paskui neliko tėvo.
Jį užkasė labai toli.
Vargu ar jis surado po žeme savo vyną,
kuriam dabar jau koks trisdešimt metų.
Niekas iš mūsų jo neieškojom.
Man taip ir neteko ragauti
tėvo daryto vyno.
Bet slapta viliuosi,
kad kada nors,
kai būsim visi po žeme,
mes susirinksim ragauti
naminio vyno.
Bus didelė puota,
kurioje tėvas pakels pirmąjį tostą
už visus gyvuosius ir mirusius.
Aš nusigersiu pirmas
ir verksiu,
verksiu,
verksiu,
kad niekad gyvam neteko ragauti
tėvo daryto vyno.
Bložė, Vytautas P. Iš tylinčios žemės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1966.
ANT KRANTO
Mes gulėsim ant kranto.
Žemai žemai tekės didelė upė.
Saulė švies į nugaras,
ir mūsų galvų šešėliai supsis vandens paviršiuje,
ir mūsų galvų šešėliai bus taip arti,
jog karštas kvapas degins sausas lūpas.
Taip kartosis
visą gyvenimą, visą
gyvenimą,
kol vieną dieną pakils
juodas debesis ir vėjas
pašiauš bangas. Ims šokinėti
mūsų šešėliai, daužydamiesi kaktomis.
Užeis lietus, ir šlapi mūsų veidai
bus taip arti, taip arti,
jog tavo ašaros tekės mano veidais, o
mano ašaros – tavo. Paskui
upė išsilies iš krantų, ir
plauks pasroviui
vandens lelijos.
Bložė, Vytautas P. Iš tylinčios žemės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1966.
SUSIMĄSTYMAS
Nubėgsi laiptais žemyn.
Kieme pajusi vėją, plaikstantį baltinius lyg bures.
Gerai, kad gyveni.
Gerai, kad eini gatve.
Gerai, kad ant troleibusų krinta mėlynos kibirkštys.
Gerai, kad žmonės
kalba, rūko, sveikinasi, – ak kaip gerai!
Ten už miesto – šlapios stirtos ir traktorių ratai, palikę randą
dirvai ant skruosto.
Ir išleisti tvenkiniai.
Rūke gaidžių giedojimas.
Malūnų sparnus aplaužė alkanas vėjas, nuplėšė baltas drobių
rankoves.
Jie stovi lyg milžinai vienakiai, keistai kraipydami galvas.
Traukiniai vežiojo žmones.
Skraidžiojo naujakurių vaikai kaip angelėliai iš lopšio į sieną
ir krisdavo ant aslos, klykdami lyg pempės.
Lietus nuplovė mirusiųjų veidus.
Nunešė į marias dienų potvynį.
Kaip viskas pasikeitė!
Ir saulė teka visai iš kitos pusės negu leisdavosi anksčiau.
O keliu eina
sermėgėti seniai
į kirpyklą, bažnyčią ir vaistinę,
ir bėga mokiniai
iš klasės į klasę
įsikalti klasinės sąmonės.
O dievdirbys Jokūbas išdrožė iš medžio Leniną ir įkėlė kaip
inkilą į pušį prie kelio
ir suskliautė virš jo galvos stogelį.
Ir žiūri Leninas, primerkęs akis, parėmęs rankomis smakrą,
su rūpesčiu žiūri į ūkanotas Lietuvos lygumas,
žiemą su balta sniego kepure ir apšarmojusiais ūsais,
nugairintas vėjo, žiūri, kaip sunkiai sukasi Žemės ašis
girgždėdama,
kaip virsta iš po noragų raukšlėti žmonių veidai.
Nubildėsi laiptais žemyn,
pajusi vėją ant skruosto lyg šveičiamą popierių,
jusi laivus ir jūrą – vėjo pradžioj – ir karves kantriai
atiduodančias pieną.
Lėktuvas išskrenda lygiai dvyliktą. Tu dar įmeti laišką. Laišką
be adreso. Adresatas kaip tik išvyksta.
Išvyksta ten, kur kažkas nukirto pušį skersai kelio vaikams
į mokyklą ir sermėgėtiems seniams –
kirpyklon, bažnyčion ir vaistinėn,
kur klasinio priešo kirvis užbaigė dievdirbio darbą.
Reikės pradėti iš naujo.
Gerai, kad prespapjė sugėrė juodų minčių juodą rašalą.
- Jokūbai, tu dar girdi? Tu dar matai? Tau reikės drožti iš naujo.
– Aš aklas. Bet jo galvą gerai atsimenu. Aš drošiu ją,
pirštais apčiupinėdamas.
Juk per savo ilgą gyvenimą tiek jų išdrožiau.
Gerai, kad gyveni.
Gerai, kad eini gatve.
Gerai, kad ant troleibusų krinta mėlynos kibirkštys.
Gerai, kad tūkstantį kartų galima viską pradėti iš naujo
ir viskuo
iš naujo
tikėt.
Bložė, Vytautas P. Iš tylinčios žemės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1966.
***
Kur veda žodžių pėdsakai?
Eini, atsargiai statydamas koją nuo vieno žodžio ant kito,
prisilaikydamas didžiųjų raidžių.
Artėja mėlynas tiltas ir miškas, pakrypęs į saulę.
Atodrėkio liūtyje tirpdamos krykštauja snaigės.
Pėdsakai veda į ten, kur poetas niekad nebūna,
ir kur įkyrūs skaitytojai
tikisi rasti save.
Pėdsakai veda į ten, kur baigiasi pėdsakai.
Kur, nuo lyties ant lyties šokinėdamas, pereini upę.
Ir tik tada pamatai
tiltą. Juo einančius žmones.
Tavo pėdsakus nunešė upė –
tavo drąsą ir tavo aklumą.
Viskas ištirpo mėlynėj –
balsas, akys ir sniegas.
Bložė, Vytautas P. Iš tylinčios žemės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1966.