Tu palikai mane užmigusį
oi Barbute prisimenu
kiek galios tavo siela man duodavo,
išlikau: kiti likimo broliai viens po kito
krypuodami į buv. vienuolyno
grotuotas celes išnykdavo
painiam labirinte
paskui, pabėgus, grįžus į šilų šlamesį
į pievas, žalias, žydinčias, vėjas
plaikstė man ant pečių tada madingus ilgus
plaukus, atnešdamas artėjančios audros kvapą
žaibas, žalias žalias, įpuldavo
į vandens atspindį upelyje, kur milžiniški medžiai
blaškėsi, įpuldavo į primityvią drobę ant sienos
įvijais laiptais, kakta į balkį atsimušdamas, kibirkštimis
iš akių voratinklius nusvilindamas
tu visu kūnu virpėdama vartei
mano klajonių skubraščius
(perrašinėdama)
nuslėptaveidis miškų ir klonių aidas
šūkaudavo atsiliepdamas, vingrus upelis
nešė dienas ir valandas: iš pasąmonės į
pasąmonę, į baugų juodą dumblą, kur ant sausų šakų
sulyti džiūvo miegmaišiai
taigi pabėgom: per plokščią garažų stogą, per
mūro tvorą: aš nušokau, tu stovėjai
patvorio dilgelėse: eikim, sakiau, pėda pėdon
linija linijon: juk veda mus vienas ir tas pats
(visa, ką turėjom, buvo pasirinkimas
ką su savim pasiimti: į dvi
tavo pasiūtas iš plono bet stipraus audeklo
terbas)
jau tada (ir dar prieš tai) keisdavomės haliucinacijomis
ieškodami (sapnais irgi keisdavomės) ieškodavom
Rytų egzotikoje, begalinėje pustonių gamoje
debesėlių slinkty, pustamsėje (švietė anglys) kalvėje, žaizdro dumplių sunkiam
alsavime
prabėgomis įsikūrę buvom išplėštam kapinių rūsy (tuščiam) kur tave
išgąsdindavo prisijaukintas šikšnosparnis, kuris naktimis
cypaudavo praskrisdamas virš pat veidų, net sparnelių
vėją pajusdavom
tokia lemtis: tik vėjas ir aidas
du mūsų broliai: jie mus lankydavo man sergant ir
gulint, a, tiesa, ir kapinių sargas
senukas, ateidavo vakarais klausytis lūpinės armonikėlės
(sunku patikėt, bet kapinių rūsy: dar sunkiau patikėt
kokie beviltiški, kokie bejėgiai buvom: kur dėtis? kur
nakčiai artinantis? (jau nekalbu apie rudenį) o naktis
ji užgriūna, temsta, pašiurpsta, kaip mūsų kad
oda tamsi tamsi, staiga prapliūpęs lietus
pašokęs vėjas, juodų debesų grūmojimas, žuvęs
reikalas, tokie beviltiški bejėgiai! o svarbiausia
nėr kas pateisintų, pamokytų, pritartų: į ką
atšlieti galvą? o dėl to, kad –
ai, tiek tik: ir aš toks pat – visam pasauliui ant keršto – tariau
kapų rūsy: gyvenam avansu: dykai, aš tau rašiau
apie tai: visai nieko, rupūžių ir šikšnosparnių
rodos, ir žiurkių netrūks – tokie pat padarėliai
niekuo ne blogesni: tiek pat
atstumti, nemėgstami, paklaikę)
tai buvo ilga metų virtinė (tremties gyvenimas): iš rudens
į rudenį (arba atvirkščiai), iš sėtuvės į sterblę, iš mėnesienos
į kraują, į beprotę žiemą
arba pavasarį: o, kaip sapnuodavosi man jo
klavesinai! laisva laisva, atonališka, ritmų garsų
maišatis galvoj: o! kaip ilgėjausi prarastos
paauglystėje muzikos (buvo leidę užeiti, atsirakinti
po laiptais paslėptu raktu, knapsot prie klaviatūros, bet paskui
nebeleido, sakė, tamsoj batų pėdsakas lieka ant išplautų
grindų, valytoja skundžiasi)
tik mano akys geso: sirpo raudonos žemuogės, bet aš jų
nebeįžiūrėdavau, tai buvo man baisiausia
tavo dvasios atidavimas, tavo sielos, kuri kelte kėlė
kelte kėlė: ganyklų rūką, šv. Gralio taurę, tavo rankom užminkytą
duoną, rausvą vakaro
ugnį, iš sapno į sapną, iš tikrenybės
į atmintį (ji dar neatimta buvo)
tu atidavei man paskutines pasirinktas
knygose, stalčiuose, erškėtynuose
palėpių užkabariuose, dulkėtuose klavyruose
atidavei mažytes pirmas darželio
gėlytes, baltas, atidavei
tikėjimą pašaukimu, akių liūdną šypseną
mėnesienos drignę
bailų savo nimbą
liko pridulkėjusiuose stalčiuose
(tamsoj)
pirštų galais užčiuopiamas
pirštų galais vedžiojant apie lūpas
kai nukandi siūlą, laikai lūpose adatą
tu kas vakarą sėdi rašai
mašinėle tarkši
tik nėr tavęs niekur niekur ir nebus
niekada niekada
Vytautas P. Bložė. Tu palikai mane užmigusį. K.: Kitos knygos, 2002.
Vakaras
šaltas šaltas vėjas
ir žvaigždžių lietus
blaškos vargšės vėlės
sukdamos ratus
apie sąvartynų
žiburius pekloj
graikų ir lotynų
priešpriešoj akloj
ak, o kam tas viskas
man? ak (juokas) kam?
vakaras sadistas
nužengė ilgam
gal geriau būt bėgti
nebūties takais
kur žiedeliai sniegti
kaip senais laikais?
nežinau, nenoriu
perprast anei spręst
kapinių minorui
formansą paspęst
štai: benamės vėlės
krausto kišenes
ieško tabletėlės
adatėlės, nes
matot, kaip sutemo
vakaras aklai?
et, neliesk tų temų
vėl neliest? o tai
ar nebus mum duota
žlugt ir prisikelt?
žemė asfaltuota
galvai prasiskelt
Vytautas P. Bložė. Tu palikai mane užmigusį. K.: Kitos knygos, 2002.
Vilkolakis
pabaidei: štiš! ir pradingo
nei plunksnograužos, nei giesmių
debesėlio, neišradingo
ilgo sniego, užgesinu
įsikniaubusią staltiesėn žarą
(kuo tamsiau, tuo staugt ramiau)
laikas bėgs, akyse žćlia
bus (man jau buvo: pirmiau)
verki? įsikniaubus į delnus
į metaforas, į rimus
bėga – su kilpa ant kaklo – elnias
į kaltumo prezumpciją, t. y. mus
kažko kito? Kioto? trečio veiksmo?
sodas, žiema, dvaras, drobė su palaikais
šoku nuo sienos, iš paveikslo
iš budistiško (burliokiško, kur žmonės su pavalkais
ant kaklo) nuo sienos iki sienos kaip Japonijoje
nuo salos iki salos
ko laukt iš atsivertėlio? agonijoje
ims ir šunim sulos?
bet kad ir šiaip (kaip ir knygose) painiojosi tarp vilkolakių
tokiam tik sidabro kulka: pašoks tik
dūmas iš paukščių pasikurtos koklių
krosnies (nusišluostyk
šlapią skruostą) pašoks tik – ir pro
duris arba kaminą: tfu!
širdis net suvirpo
kaip gruodas po laužtuvu
žinau, visai ne tas tau rūpi
tyli, graudinies, kenti
aitvaras? krūpteli
supratusi ko netenki
Vytautas P. Bložė. Tu palikai mane užmigusį. K.: Kitos knygos, 2002.
Samanėlė
skiriama N. ir m. krikštdkr. Simonai B.
samanėle samanėle
o kur tu žaliuoji?
ar ant šalto akmenėlio
ar zuikelio guoly?
oi, žaliuoju aš, tėvuli
anta griaumedėlio
an' svyruoklio pakaruoklio
vėjo botagėlio
to gal, kur po tiltu guli?
kur švendryne miega?
oi tėvuli, jis ne guli
jis miegodams bėga
samanėle samanėle
vyk tu tą vaiduoklį
pritriukšmaus jis jomarkėly
eis turmon nakvoti
ir nutilo vėjužėlis
ūkana pavirtęs
ir nuliūdo akmenėlis
rasele pravirkęs
samanėle samanėle
c’est l’vie – toks gyvenims
glauskis gal prie akmenėlio
ans yr' žemės penims
samanėlė susiprato
akmenį apėjo
ir užuovėją surado
nuo bastūno vėjo
bet – ruduo; pabiro snaigės
vėjas pavyduoklis
intrigavo, kraipės vaipės
grįžęs iš daboklės
pasipūtę valdininkai
atmatavo žemę
akmenėlis tiks paminklui
(juos žalieji remia)
skaldė jį, kol kryžium tapo
stovi jis, tėvuli
anta kapo, kur be kvapo
samanėlė guli
o vėjužis navatnykas
šoka ir dainuoja
ir kaip tikras nabašnykas
žuveles skaičiuoja
Vytautas P. Bložė. Tu palikai mane užmigusį. K.: Kitos knygos, 2002.