***
Keturios stygos... Tik keturios...
Jas paliesiu dabar iš eilės.
Būsiu tau ligi galo atviras –
Tegu dainos viską išlies.
Kai užgausiu pirmąją stygą –
Ji skambės tarsi plienas kietai.
Šitaip gaudžia viršum statybų
Įtempti elektros laidai.
O kai antrąją stygą paliesiu –
Švelnios gaidos sruvens upeliu.
Tu, gal būt, tada patikėsi,
Kaip aš gimtąją žemę myliu...
Kai trečioji styga ims virpėti,
Bus ruduo – vėjas plėšys lapus.
Ir pradės kažko širdį sopėti, –
Bet juk žemė kasmet atsibus!
Ketvirtąja – rečitatyvą
Tau pagrosiu visai be gaidų.
Šviesų protą ir širdį gyvą
Aš pašlovint dainoj žadu.
1959 m. birželis
Baltakis, Algimantas. Keturios stygos: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.
KAI GYVENIMAS EINA PRO ŠALĮ...
Kas gali, sakykit, būti baisiau,
Kaip jaust,
Kad gyvenimas eina pro šalį.
Nepajudinęs piršto,
Jis skundėsi: ,,Uždusau!“
Keikė visą pasaulį,
Savo kiemo neišsivalęs.
Laikas bėgo.
Ir žmonės kiti
Savo rankom gyvenimą naują pastatė.
Tik jo akių vokai užmerkti –
Jis niekad nieko nematė.
Kas gali, sakykit, būti baisiau,
Kaip jaust,
Kad gyvenimas eina pro šalį.
Net ir kapo jisai neišsikasė sau,
Ir kiti jam pastatė kryželį.
1959 m. rugpjūtis
Baltakis, Algimantas. Keturios stygos: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.
MIŠKO BALADĖ
Guliu ant samanų žalių,
O pušys tyliai gaudžia.
Ir aš, pavirtęs šapeliu,
Prie žemės prisispaudžiu.
Atbėgs mažytė skruzdėlė
Per uogienojų tankų.
Šapelį lengvą pakylės
Ir nusineš ant rankų.
1958 m. gegužis
Baltakis, Algimantas. Keturios stygos: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.
DALYBOS...
Ko gi žvelgi taip man į akis?
Jos ne viską tau pasakys...
Vien saulę, gėles regėsi jose.
Vien žydras dangus atsišvies akyse.
Imk saulę, gėles... O šešėliai juodi
Tegu liks man vienam... Lai jie slypi širdy...
Meilė džiaugsmą dalina pusiau,
Liūdesį – visą pasiima sau...
1958 m. gegužis
Baltakis, Algimantas. Keturios stygos: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.
***
Aš vienądien nustebęs pamačiau,
Jog nieko neturiu tau pasakyti.
Nuo tol tave bučiuot ėmiau karščiau,
Tartum kažką norėdams sulaikyti.
Bet slydo man iš rankų tas ,,kažkas“,
Į akmenis suduždamas netrukus.
Ir aš paskum ilgai rinkau šukes,
Kol man pirštus supjaustė aštrios šukės.
Bet štai, sulaikęs kvapą, pajutau,
Jog limpa šukė priglausta prie šukės.
Stebuklo bėgau aš parodyt tau,
Balsu džiaugsmingu tarpdury sušukęs.
Bet buvo jau atėjusi eilė
Tau neapkęst tuomet, kai man mylėt...
Baltakis, Algimantas. Keturios stygos: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.
***
Išmuš valanda,
Ir viskas,
Ką kaupiam savy,
Virs ūkais.
O vis tik griebies už žemės
Ir lig paskutinio laikais.
Kad tik ryškiau pažibėti
Skaidriu rasos lašeliu.
Kad tik daugiau prisigerti
Skaisčių, amžinų spindulių.
Paskum –
Vieną vakarą ramų –
Pripildžius save lig kraštų,
Nukrist,
Susigert į žemę
Lašu –
Sunkiu ir šiltu,
Kad ten, kur aš nukritau,
Lengviau būtų augti tau.
Baltakis, Algimantas. Keturios stygos: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.
***
Be palaiminimo ir be palydų
Išėjo meilė – ir pasiklydo.
Klajojo, vargšė, visą naktelę.
Niekur nerado pamesto kelio.
Ruduo pažėrė geltonų lapų.
Tik nežinia kam – guoliui ar kapui?
Baltakis, Algimantas. Keturios stygos: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.
VIENATVĖS ALKIS
Nuo įtempimo spengia ausyse.
Mane nualino grumtynių aistros
Ir žmonės –
Tūkstančiai žmonių
Su savo neapykanta akla,
O dar daugiau –
Su savo gerumu.
Dabar aš trokštu vienumos, –
Žalios miškų ramybės,
Plačių laukų, –
Nors valandėlę noriu priklausyti sau pačiam,
Tik sau pačiam –
Ir nusiplaut tylos verdenėj
Nerimastingą, iškankintą širdį...
Aš trokštu vienumos
Tik menkai valandėlei...
Aš tarsi sužeistas žvėris,
Kuris,
Nuo svetimų akių brūzgynuos pasislėpęs,
Žaizdas išsilaižyti geidžia, –
Kad kitą rytą, saulei netekėjus,
Žvalus ir tvirtas,
Viskam pasiruošęs,
Galėtų vėl pavojų pasitikti
Ir grumtis iš visų jėgų.
O vakare –
Klaidžiais vilkų takais –
Sugrįžtų su naujom žaizdom
Ir vėl ieškotų nuošalios paunksmės...
Bet tik lig ryto – – –
Lig naujų grumtynių – – –
1958 m. liepa
Baltakis, Algimantas. Keturios stygos: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.
ATEIKIT PAŽIŪRĖTI...
Aš pasigėriau gyvenimu.
Saulė,
Pievos,
Besišypsą žmonių veidai,
Iš laimės krūpčiojanti širdis, –
Visa mano,
Viskas man!
Šiū, šėmieji jauteliai!
Išvarysime juodą vagą
Aplink visą plačiąją žemę!
Saulei tekant,
Pasėsime rugio grūdelį, –
Tegu auga pasauliui duona!
Tegu dalgiai žvanga,
Ne ginklai!
Tegu prakaitas srūva,
Ne kraujas!
Ateikit,
Visi pasaulio bankininkai ir magnatai,
Pažiūrėt į paprastą žmogų,
Pažiūrėt, kaip jis myli
Ir saulę,
Ir pievas,
Kaip jis spaudžia tvirtai
Plūgo rankenas
Ir dalgiakotį...
Bet jei reiks apgint savo laime –
Būkit tikri! –
Jis mokės suspaust
Ir šautuvo tūtą...
Ateikit,
Visi pasaulio bankininkai ir magnatai,
Ir gerai į mane pažiūrėkit!..
Nejaugi jūs nieko nematot?
Tuo blogiau jums!
1958 m.
Baltakis, Algimantas. Keturios stygos: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.
NETEISINGA DATA
Vakar palaidojom žmogų.
Atodūsiai.
Ašaros.
Duslus bildesys į karsto antvožą.
Lakoniškas užrašas:
„Gimė – mirė“.
Bet ar teisingai
Mirties data parašyta?
Ar nepavėluotos ašaros ir atodūsiai?
Aš tą žmogų gerai pažinojau
Ir tvirtint drįstu:
Ne, jis mirė ne užvakar,
Be reikalo raudat.
Jis mirė prieš dvidešimt metų.
Jo priešmirtiniai žodžiai buvo tokie:
„Koks aš kvailas buvau!
Ieškojau teisybės...
Jaudinaus, galvą sukau...
Užteks!
Pradėsiu protingai gyventi.“
Štai tada ir reikėjo
Apraudoti velionį...
1956 m. lapkritis
Baltakis, Algimantas. Keturios stygos: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.
UNIVERSALI POEMA
Gyveno du žmonės –
Kaip ir reikėtų laukti –
Moteris ir vyras.
Jiedu mylėjo viens kitą.
Ta meilė jiems buvo brangesnė už duoną.
Paskui atsitiko kas nors. –
Sakysim,
Išėjo jisai į karą
Ir namo nebegrįžo.
Arba ji gimdydama mirė.
Arba –
Pasidavė vienas iš jų
Lengvabūdiškai aistrai
(O, kad jis būtų žinojęs,
Kaip tai brangiai kainuos!),
Arba –
Ar maža kas atsitinka
Margam dievo pasauly?
Paliko jis vienas
Arba ji paliko viena...
Rauk plaukus sau nuo galvos,
Laužyk rankas,
Raudok
Arba sustink nebyliam sielvarte
(Toks sielvartas pats baisiausias), –
Ką bedarysi, –
Nieko jau nebepataisysi.
Upės neplauks atgalios,
Mirusieji neprisikels
(Net jei būtų gyvi jie, –
Juk miršta žmonės ir gyvi būdami)...
Ši istorija
Milijoną sykių kartojos...
Ji šiurpi –
Lyg pati beprasmybė.
Buvo – ir nėra...
Buvo ir nėra!
Nėra...
Nėra...
Beatriče,
Kodėl taip anksti išėjai
Į Paslaptingąjį Anapus!
(O aš net ir mitais
Paguosti savęs negalėčiau...)
Aš žvelgiu į drobę,
Pavadintą „Nepaguodžiamu sielvartu“
Moteris gedulingu rūbu
Stovi viena kambary,
Iš kurio neseniai išlydėjo karstą;
Dar liko vainikai keli ir gėlės,
Ir žvakių slopus kvapas.
O moters akys! –
Jos nieko aplink nebemato,
Jos nukreiptos vidun, į save,
Jos kupinos
Nepaguodžiamo sielvarto.
Aš klausausi
Bethoveno niūriai galingų garsų.
Ir girdžiu,
Kaip grumias su savo kančia
Ir savo vienatve
Dvasia,
Išdidi ir maištinga.
Ir niekados nesibaigs
Ši universali poema.
Ji liesis iš amžiaus į amžių
Garsais ir spalvom,
Ir įkvėptu žodžiu...
Aš priimu ją
Kaip neišvengiamą būtinybę,
Kaip tauriausios kančios šaltinį.
Jo lediniam, tyram vandeny
Aš ne sykį sau veidą mazgojau
Ir, tur būt, dar ne sykį mazgosiu.
Ir tik vieno bijau –
Smulkmenų farso
Beprasmių kančių.
Jeigu lemta nutrūkt smuiko stygai –
Lai nutrūksta jinai
Nuo baisaus įtempimo,
O ne dėl to,
Kad ją rūdys pagraužė...
1959 m. vasaris
Baltakis, Algimantas. Keturios stygos: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.