Tiltas siūbavo. Lekiančios mašinos įsupo betonu padengtas sijas. Tilto kraštais, aplenkdami vieni kitus, ėjo žmonės. Žmonės skubėjo. Žmonių buvo daug – visa minia. Žmonės garsiai šūkavo. Jie buvo jauni ir seni, jų tarpe buvo daug gražių ir linksmai nusiteikusių moterių, ir visi iš anksto buvo įsiaudrinę ir čia pat, minioje, jau dabar sprendė ir ginčijosi, kas laimės. Buvo ir tokių, kurie per tiltą ėjo ramiai, už nugaros sunėrę rankas arba skaitydami laikraštį. Bet širdyje tai patys atkakliausi kamuolio mėgėjai, – nesvarbu, kad jie į viską žiūri labai ramiai ir šaltai, ir net tada, kai prie mūsiškių vartų būna pasiutęs pavojus ir kai iš tribūnų į dangų pakyla išgąstingas atodūsis – tokie žmonės ir tada žiūri ramiomis akimis į aikštę ir tik trupučiuką pamosuoja viena ranka.

       Žmonės plūdo per tiltą iš visų pusių, grūdosi į prisikimšusias mašinas, ir nuo tilto upės posūkyje buvo matyti keltas, kuris niekaip negalėjo sumažinti minios prieplaukoje. Kai kam iš žmonių būrio neišlaikydavo nervai, ir keletas tokių karštuolių šokdavo į keltą, kai tas dar būdavo pavojingame atstume nuo kranto.

       Aš ėjau vienas ir nežinau, ką galvojau. Aš neskaičiau vakarinio laikraščio ir nebuvau rankų sunėręs už nugaros. Ir ėjau aš, turbūt, nei greitai, nei lėtai – tokiu tempu, kokiu plaukė per tiltą minia, Aš ėjau tylėdamas, nes nebuvo su kuo kalbėtis, o su nepažįstamais, kai eini į futbolo rungtynes, geriau nesikalbėti, nes jie labai gudrūs, ir kiekvienas iš jų turi savo nuomonę, ir kiekvienas tave tuoj suniekins ir pasakys, kad nieko neišmanai, jei prasitarsi ne taip, kaip jis norėjo. Šitie žmonės, kurie skuba į rungtynes, yra velniškai azartiški, ir kadangi pats eini su jais, tai, matyt, esi į juos kiek panašus, ir dėl to diskusijų netrūksta... Bet aš tylėjau.

       Aš ėjau vienas, nes nebuvo kam su manim eiti. Aš ėjau kartu su minia, neskaičiau vakarinio laikraščio ir tylėjau, ir žmonės pastumdavo mane ir kartais atsigręždavo, nes, matyt, aš buvau kiek kitoks, aš buvau gal kiek liūdnas.

       Paskui priėjo jis, ir mes abu tylėjome, ir aš tylėjau, nes žinojau – kai pasakysiu žodį, aš turėsiu suprasti, kad jo šalia nėra, kad einu vienas ir kad į mane keistai pasižiūri žmonės. O dabar jisai ėjo šalia manęs, ir, perėję siūbuojantį tiltą, mes žiūrėjome, kaip žmonės griūte griūdavo nuo kranto į keltą ir, persiyrę per upę, vėl nuo kelto šokdavo į krantą ir bėgdavo tekini plačiu šaligatviu lyg maži vaikai, lenktyniaudami ir stumdydamiesi.

       Paskui mes, tikriausiai, visai pasitraukėme iš minios, nes jau manęs (turbūt, ir jo) niekas nebestumdė, nebėgo niekas pro šalį, ir mes jau buvome toli už miesto ir tįsojome palei upę, išsirengę ir smarkiai įdegę. Mes kalbėjomės tada apie viską, daugiausia apie paprastus dalykus, ir – duodu garbės žodį! – mūsų kalbos nebuvo banalios. Ir upė tada buvo mūsų, ir jau bebaigiančios žydėti ievos, ir žemė, ant kurios tįsojome, – buvo mūsų, ir mūsų žodžiai, kuriuos tada vienas kitam, o gal ir patys sau pasakydavome, buvo mūsų. Mūsų buvo ir varnos, kurios, blyksėdamos atkutusiais sparnais saulėje, skrido palei upę, ir žuvis, kuri įsilinksminusi žvejo širdgėlai pašokdavo aukščiausiai į orą, ir geltona pienių spalva – buvo mūsų. Ir jau daugiau gal nebereikia tų „mūsų“, nes mes buvome kartu su tuo, kas buvo greta, mes gyvenome viskuo, kas buvo aplinkui, ir jutome, kaip viskas gyvena, ir mylėjome viską.

       Paskui mes jau nebegulėjome upės pakrantėj ant jaunos žolės, nes pavasaris jau buvo praėjęs, nes žiema jau buvo pasibaigusi ir jau kitas pavasaris buvo čia pat. Mes sėdėjome ligoninės kieme ant šviežiai žalia spalva nudažyto suoliuko ir kalbėjome nedaug, nes nesmagu būna pasakyti ką nors ne taip, kai pats esi sveikas ir sėdi ligoninės kieme. Aš žiūrėjau į pažaliavusio kalno fone įsirėžusį baltą ligoninės pastatą, kurio kaminas buvo aukštas ir plonas – kažkoks skardinis vamzdis, ir dūmai iš to kamino kilo į viršų mažu melsvu stulpeliu. Kiemo takeliais ratu vaikščiojo žmonės, jie praeidavo susikibę, tylėdami, ir reto kurio akyse pamatydavai džiaugsmą dėl to, kad jau prasidėjo pavasaris ir kad krykštaudamos kregždės nardė danguje ties ligoninės kiemu.

       Ligoninės kiemas buvo didelis, iš visų pusių stovėjo pastatai. Kai mes sėdėjome, kažkokiame skyriuje ant kalno buvo girdėti triukšmas, ir mes matėme ligonius, kurie kaip avys ėjo ir ėjo ratu palei aukštą tvorą. Netoli mūsų stovėjo išdžiūvusi, pageltusiu veidu mergina. Ji ilgai žiūrėjo į mus ir paskui keistai nusikvatojo:

       – Visų mūsų galvose vištos gyvena. Ir jūsų, ir jūsų, – kvatojosi ji. – Žinau, ir jūsų, nevaidinkit gudruolių.

       Ir jis tada pasakė:

       – Ji čia jau penkeri metai. Neseniai galvoje kažkas pasimaišė, ir ją, turbūt, išveš į beprotnamį.

       Paskui vėl tylėjome ir pamatėme, kaip iš kažkur ant skardinio ligoninės stogo atsirado gražus žvilgančiu kailiu katinas, kaip jis, tikrai pamėgdžiodamas tigrą, ramiai ir tartum kažką galvodamas, perėjo iš vieno kampo į kitą ir paskui pradėjo nagais draskyti skardą.

       Tada jis keistai šyptelėjo ir tarė:

       – Velniškai noriu dirbti! Po velnių, kaip pasiilgau darbo!

       – Pagysi ir atsidirbsi. Darbas nepabėgs.

       – Aš žinau, kad pagysiu. Kam čia dar priminti. Man svarbu dabar, šiandien noriu dirbti! – Aš pamačiau jo akyse pyktį ir supratau, kad taip nereikėjo man kalbėti. Jis pats tikėjo, kad pagis ir kad greit viskas bus gerai!

       Paskui mes vėl tylėjome ir matėme, kaip katinui atsibodo vaikštinėti ant stogo ir į kietą skardą draskyti nagus, kaip jis nušoko į greta augusios obels šaką ir nusliuogė žemyn, pabaidęs ir išgąsdinęs vištas.

       Paskui kalbėjomės apie niekus, ir aš stengiausi tų niekų prigalvoti vis daugiau, kad tik jis neatsimintų. Bet jis neužmiršo. Jis, matyt, visą laiką galvojo apie tai.

       – Rytoj pirmosios rungtynės, – prabilo jis. Aš nežymiai krūptelėjau. – Maniau, kad pagysiu, bet nesuspėjau. Tau teks be manęs eiti.

       Tikriausiai niekas, kas tada negirdėjo jo balso, nesupras, kaip jis pasakė tuos žodžius, ir aš nesugebu čia šito balso aprašyti. Tik aš pašokau nuo suolo, pagriebiau jį už chalato skverno, ir mes atsidūrėme gydytojo kabinete. Matyt, mes buvome keisti abu, nes gydytojas, nustebęs ir pasimetęs, žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą. Ir tada aš pradėjau prašyti, kad jį rytoj išleistų, kad bent porai valandų išleistų už ligoninės vartų.

       – Paskui – kaip bebūtų, – tarė jis gydytojui, bet gydytojas buvo neperkalbamas, jis kažką pasakė piktai, ir mes netrukus turėjome išeiti iš kabineto, Aš pažiūrėjau tada į jį, ir jis man pasirodė labai pavargęs ir nusiminęs.

       O dabar ketvirtoje centrinės tribūnos eilėje mes sėdėjome abu, nors jo ir nebuvo. Aš pasislinkau nuo kažkokio praplėštgerklio kaimyno į kairę, kad tam, kurio čia nebuvo, liktų daugiau vietos. Kaimynas, kuris sėdėjo už jo tuščios vietos, pajutęs, kad pasidarė kiek laisviau, vėl pasislinko prie manęs, išsikėtojo ir rėkė kaip pakvaišęs; paskui nusivilko dėmėtą lietpaltį ir pradėjo jį sukti ore.

       Jisai sėdėjo šalia, nors tasai praplėštgerklis ir spaudė jį. Aš kumštelėjau įsismaginusį kaimyną, bet jis, matyt, pagalvojo, kad aš šitaip reiškiu savo pasitenkinimą žaidimu, – ir tasai praplėštgerklis pradėjo iš visų jėgų mane kumščioti ir dar garsiau rėkti.

       Mūsiškiams sekėsi. Kai prasidėjo antrasis kėlinys, jau turėjome įmušę du įvarčius.

       Aš nerėkiau nei tada, kai mūsiškiai spardė kamuolius į priešo vartus, nei tada, kai antrajame kėliny jau keturi kamuoliai buvo gėdingiausiai įgrūsti į mūsiškius. Ir mano kaimynas jau po trečiojo kamuolio mūsų vartuose pritilo, susigūžė, užsimetė ant pečių lietpaltį ir, prikandęs lūpą, tapšnojo rankomis sau per kelius.

       Nors tam, kurio čia nebuvo, vietos liko nedaug, jis sėdėjo šalia manęs, ir aš girdėjau, kaip nervindamasis pasakė:

       – Na, ir velniai. Po rungtynių kailį iškaršti jiems reikia. Aš tylėjau ir neramus dairiausi po tribūnas. Jo nebuvo šalia manęs. Jau visai nosį nukabino mano karštakošis kaimynas.

       Dabar kaip tik tas laikas, kai juos išleidžia pasivaikščioti.

       Jo čia nebuvo, bet aš vis dairiausi po tribūnas, žiūrėjau į bėgimo takus. Ir tuo metu, kai tribūnose minia aiktelėjo nes į mūsiškių vartus pačiame rungtynių gale įlėkė penktasis kamuolys, aš jį tikrai pamačiau. Jis stovėjo toli nuo manęs, kitame tribūnos kampe, visai prie pat milicininko. Ir tada, kai, staugiant, trypiant kojoms ir švilpiant įšėlusiai miniai, mūsų vartininkas iš tinklo traukė kamuolį, aš pakilau ir sausu, šiurpiu balsu sušukau, nutęsdamas:

       – Valiooo! – Pakilau iš vietos ir broviausi per sėdinčiųjų eiles.

       – Na, ir idiotas, kad tave kur velniai! – piktai burbtelėjo kaimynas ir permetė mane paniekinančiu žvilgsniu.

       Kai aš pribėgau prie jo, jis stovėjo kaip stovėjęs, tik iš arti man pasirodė dar labiau pablyškęs, labai liguistas ir silpnas.

       – Tai velniai. Negalėjo išlošti, – tarė jis. Dabar jis tikrai buvo šalia manęs, ir mes buvome kartu, ir jis lengvai atsirėmė į mane, nes žaidimas ėjo į pabaigą, ir sėstis jau nebebuvo prasmės.

       Aputis, Juozas. Žydi bičių duona: Apsakymai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963.