Kur šiuo metu yra mano tekstas? Ne koks nors senasis, vienas iš jau parašytųjų. Ne, ne... Kur yra mano naujasis tekstas, tas, kurį aš dar turėčiau parašyti? Taip norėčiau jį pamatyti! Taip norėčiau jį pamatęs užrašyti. Taip norėčiau užrašęs ir išspausdinęs „Š. A.“ duoti jį paskaityti tam ir dar tam, ir galbūt dar tam... Tačiau aš jo nematau ir kur jis šiuo metu tūno – tiksliai nežinau. Žinau tik tiek, kad tekstui reikia medžiagos, ideologijos ir stilistikos. Bet ne skyrium, o visų iš karto. Taigi jis glūdi jose visose iš karto, tačiau nė vienoje – atskirai. Nors... Vis dėlto spėju, kad labiausiai jis prisiglaudęs vis dėlto stilistikoje. O kur slypi stilistika? Stilistika, aišku, slypi manyje. Juk kai visai neseniai viena studentė paklausė, kaip jai surasti savąją stilistiką, aš nė akim nemirktelėjęs atsakiau: „Ji glūdi tavo torse!“ Kodėl aš taip nemirktelėjęs jajai atsakiau? Matyt, todėl, kad tai yra tiesa. Jeigu būčiau atsakęs mirktelėdamas – greičiausiai tiesa tai nebūtų... Vadinasi, tekstas – pirmiausia stilistikoje, o pati stilistika – manyje, mano kūne, jojo (ne vien torso, žinoma, bet ir kitų dalių) sandaroje, jų tarpusavio sandoroje. Mano balzganos krumplių odos rievėse, ankštose ir vis ankštėjančiose (bet užtat daugiakilometrinėse) mano venų ir arterijų landynėse, mano sausose kaip šeivamedis blauzdose, mano (kadais turėjusiuose kviečių spalvą) plaukuose, ilgėliausiose (bet kažkodėl jau nebesiskverbiančiose gilyn, o panūdusiose rodytis išorėje) mano dantų šaknyse, vis dėlto gan elegantiškose mano rankų plaštakose, mano kojų pėdų gyslų mėlynojuose (kažin, ar begėdiška, ar ne čia dabar sakyti, kad juos kadaise paišė Petras R.?)... Na ir kas iš to? Vis tiek nei savo jėgomis, nei padedamas dermatologų, urologų, kardiologų, rentgenologų ar odontologų jos išvysti negaliu. Nes kūne jinai kūnijasi, deja, ne žodžiais. Tad pamatyti jos žodinį pavidalą – anaiptol ne lengviau negu patį tekstą. Kas tuomet belieka? Belieka vėl ieškoti teksto. Belieka, matyt, atidžiai atidžiai apžiūrinėti visas tris minėtąsias (ne dangaus) sferas ir viltis aptikti bent minimalius jo egzistavimo pėdsakus. Pradėsiu nuo medžiagos.

       Medžiagos turiu, prisipažinsiu, kaip šieno: istorijų, pusistorių, nutikimų, atsitikimų, pramanų, epizodų, situacijų... Kad ir ta, kaip vaikystėje auginau triušius (gal ir dėl to man toks mielas anasai Donaldo K. eilėraštis). Arba visai kita – kaip nuo alkoholio pertekliaus netekęs sąmonės (žiū, nors ir trečiarūšis, bet aforizmas: Juo daugiau alkoholio – juo mažiau sąmonės) gulėjau po neseniai pasodintu ąžuolėliu Filologijos fakulteto kieme. Arba anoji, kaip lengvai pasidaviau neaukšto sovietinio karininko provokacijai ir tvojau automato buože tam kazachų vaikinui į galvą už tai, kad dėl jo fintų turėjom risnoti visą kilometrą užsimaukšlinę dujokaukes (противник уничтожается огнем, штыком и прикладом). O gal kaip tik toji, kaip kiaurą naktį su ja vis kilnojomės ir kilnojomės be priežiūros paliktu keltu per Nerį (tuomet dar nė girdėti nebuvau girdėjęs apie Edną St. Vincent Millay ir josios eilėraštį su žodžiais We were very tired, we were very merry – / We had gone back and forth all night on the ferry) ... Vis dėlto, regis, labiausia būsimojo teksto pėdsakus užuodžiu (pavartojau šioj situacijoj gal vulgaroką žodį) tuose triušiuose...

       Tad vaikystėje auginau triušius. Jais grožėjausi. Žiūrėdamas į baltus, grožėjausi jų baltumu ir jame tviskančiomis raudonomis akimis. Žiūrėdamas į juodą (jį teturėjau vieną), grožėjausi jo juodumu: dėl šito juodumo jis atrodė jau nebe triušis, o tik tamsus triušio siluetas. Dar buvo rusvų ir mėlynų. Vasarą skindavau jiems pienių lapus, todėl mano delnai būdavo parudavę nuo pienių pieno (nė į galvą neateidavo kažin koks pienių vynas). Dar paraudavau jiems dobilų. Dar duodavau burokų ir morkų. Dar ganydavau pievelėje... Santykiai buvo labai draugiški. Mėgdavau juos stebėti, ypač ėdančius: tuomet jų snukučiai krutėdavo taip greitai, jog atrodydavo, kad jais bėginėte bėginėja skruzdės. Taip pat mane be galo žavėjo jų neeilinis sugebėjimas vieną ausį pastatyti, o kitą nuleisti. Labai norėjau šito išmokti. Valandų valandas prastypsodavau prieš veidrodį, mėgindamas išsitreniruoti pats taip padaryti. Nė nenutuokdamas apie slaptąjį mano užmojį, brolis praminė mane savimyla. Ir motina praminė mane savimyla. Tik tėvas nepraminė, nors jis taip pat nieko nenutuokė apie tikrąją mano nepaprastojo ryšio su veidrodžiu priežastį. Tačiau ilgainiui atėjo kiti laikai. Tuomet aš paimdavau triušį už jo švelnių ilgųjų ausų ir kai šis, kybodamas ore, ištiesindavo savo sprandą, staigiai trenkdavau per tą sprandą sustandinta savo dailios plaštakos briauna, o gyvūnėlis suspurdėdavo ir, žinoma, tapdavo negyvas. Taip triušiai būdavo verčiami triušiena... Ar man nebuvo gaila? Nei buvo, nei nebuvo. Sąmonė tiesiog žvelgdavo visai kita kryptimi, ir tiek. Juk kaimiečiai dažnai dar pakaso ilgai ir rūpestingai prižiūrėtos kiaulės šoną prieš ištempdami iš šilto tvarto ją skersti ant gruodo...

       Ak, ideologija... Ar aš kada nors turėjau kokią nors ideologiją? Aišku kaip dieną, kad turėjau. Juk ideologija – tai tie šiaudai, kuriais žmogus yra iškimštas. (Ir vėlei lietuviško reklaminio stiliaus aforizmas: Nors žmogus ne iškamša, ideologija jis iškimštas. Žinoma, ji buvo nenuosekli, šiaudų būta gerokai pasitaršiusių, jie styrojo įvairiomis kryptimis. Tačiau iš kai kurių (standžiausių ir labiausiai žvilgančių) buvau nusipynęs tokias kone apyrankes. Kitus (gal kiek papuvusius) slėpiau vidaus tamsoje. O apie trečiųjų esimą net nenutuokiau, nors jie vis vien vaidino savo vaidmenį, t. y. baksnojo į įvairias mano asmens vietas. Viena svarbių šiosios ideologijos maksimų buvo ta, kad su menu susižiedavusiai personai leistina nepaisyti tai tų, tai anų moralės ir kitko normų. Mėgau cituoti neva popiežiaus žodžius neva apie Cellini: „Toks meistras kaip Benvenuto neprivalo paisyti įstatymų.“ Iš to nesunkiai išsivesdavau, kad galiu, pavyzdžiui, laidyti liežuvį („skaldyti sąmojį“), visai nesisielodamas dėl moralinės ar materialinės žalos, padarysimos mano artimui. Pamenu graudžią istoriją. Stovėjome su draugu (jis turėjo tvirtą torsą, bet buvo netekęs akies) neblaivūs prie kavinės. Su mumis buvo dvi merginos. Draugas užsimanė šlapintis ir nudrožė atlikti šio elementaraus veiksmo į istorinį Vilniaus senamiesčio kiemą. Jam uždelsus, surikau visa gerkle: „Vienaki, greičiau!“ Jam grįžus, jo reginčioji akis ašarojo... Dabar irgi turiu ideologiją. Jinai, neabejoju, daug geriau sušukuota, ir nors nupintų iš jos apyrankių stengiuosi nenešioti, papuvusių šiaudų slėpti irgi nereikia. Svarbi (tik viena iš daugelio!) josios tiesa – kad (neįkainojamosios?) pasirinkimo laisvės šiek tiek turime, bet gal tik žiupsnelį, kad dažniausiai esame kietai tampomi savojo nežinojimo, savųjų polinkių ir įpročių nelyginant lėlių teatro lėlės už virvučių. Iš čia lengvai išsiveda toksai motto: atlaidžiau žiūrėk į kitų veiksmus, net ir tada, kai jie yra nukreipti tiesiai prieš tave. Juk juosius (tuos kitus) tampo ranka, atitįsusi lig čia gal net iš kitų jųjų gyvenimų... Apmąstydamas šį punktą teoriškai ir mėgindamas paverst jį praktika, daug, oi, daug kartų mintyse ieškojau kada nors kur nors mane smarkiai nuskriaudusių žmonių, kad galėčiau į juos pažiūrėti atlaidžiai. Sunku rasti, žinokit! Labai retai (o gal ir iš viso niekad) buvau stambiai skriaudžiamas. O smulkieji skriaudikai šmėkšo mano gyvenimo dirvono pakraščiuos vos ne vos įžiūrimi. Norėčiau šiame tekste reikšte pareikšti, kad atleidžiu kokiam nors itin stambiam mano negeradariui. Tačiau iš kur jį paimti? Pala pala... Bet juk ir aš pats esu man tekusiame gyvenimo plote ne smulkiausioji figūra. Juk aš ir pats esu smagiai paskriaudęs kitus. Imkime kad ir tą epizodą su tais triušiais. Tad gal nebūtų čia labai gėdinga atlaidžiai pažvelgti į save? Juk tos virvutės...

       Hm, hm (čia vieno interneto komentatoriaus slapyvardis), stilistika... Esu šventai įsitikinęs, kad stilistika – tai teksto tėvas ir motina (še tau, išdygo dar vienas pakirmijęs aforizmas!). Juk tai jinai, o ne medžiaga su ideologija, glūdi mano (ir jūsų) torse. Juk tai jinai drauge su tuo torsu eina arba (kaip kadaise mano) žvalyn ir puikyn, arba (kaip dabar mano) – skurdyn ir raukšlėtyn. Juk tai jinai, teisybę sakant, šaukiasi vienokios ar kitokios ideologijos, ir tai ji kviečiasi šią ar kitą medžiagą. Ji yra sėkla (o sėkla – tai būtent tėvas drauge su motina), iš kurios išauga teksto medelis. Pamenu, kaip rašiau savo esė „Melas yra labiau“. Tuomet, surinkęs žodžius Meluoju nuo pat kūdikystės, pasistūmėjau dar gal pastraipą, o toliau – nė iš vietos. Medžiagos turiu, ideologiją – taip pat, net turiu aiškių minčių ir apytikrį teksto planą, net turiu keletą gatavų sakinių ir kelis visai, regis, adekvačius žodžius. O tekstas stovi kaip įkastas – ir nė krust. Ir tik kada atėjo į galvą prie anų keturių žodžių pridurti dar du absoliučiai vienodus niekingai trumpus jaustukus ir parašyti Meluoju nuo pat kūdikystės. Ak, ak... – tekstas vėl (nesakau, kad be jokio girgždesio) pajudėjo. Nes kaip ašara sužibo stilistika... Kai šitai papasakojau Arūnui S., jisai nelabai bepatikėjo ir tarė: „O aš maniau, kad svarbiausia rašant – mintis...“ Tuomet suvokiau, kad filosofams stilistika vis dėlto, matyt, mažiau neįkainojama nei eseistams. Nors paties Arūno S. prastu stiliumi niekaip neapkaltinsi. Bet juk yra ir daugiau filosofų. Pavyzdžiui, Kantas. Tas tai ne vieną sykį yra krimtęsis dėl šleivo stiliaus.

       Tai vis dėlto, po galais, kokia gi ji, toji tamstos stilistika, ponas Alfonsai? Na, jai būdingas, tarkime, šioks toks vaikiškumas. Nemėgstu patetikos, nemėgstu grandiozinių užmojų, nemėgstu literatūrinės milžino jėgos. Gal tai susiję su kuklia mano kūno sveikata ir masteliu: nors esu didėlesnis nei anų laikų vaikas, bet mano batai sovietmečiu būdavo tik keturiasdešimt pirmojo numerio, o nepriklausomybės laikais – susitraukė net iki dvidešimt septintojo. Kaip koks vaikas geidžiu ir paspalvinti, ypač mane traukia mėlyna, balta ir raudona. Dažnai vartoju poromis kokius neilgus žodelius: vos vos, ak, ak, bet bet, pala pala... Ir kodėl gi ne? Juk turiu dvi nedidukes akis, porą apysmulkių plaštakų ir du ne per sunkiausius svarelius maždaug nuleistų delnų aukštyje. Šalia švelnybių mano tekstuose pasitaiko ir viena kita šiurkštėlesnė detalė, pateikta arba juokaujamai, arba su švelniu kailiuku. Beveik pagal Charlesą Simicą: To stroke the rat caught in the trap... Ko gero, tai bus paveikta tų pačių organizmo užmojų, kurie nulėmė, kad manoji oda plonutėlė, o barzdos šeriai – deja, šiurkštūs; šitai man nuolat primena kirpėja Vera. Mėgstu cituoti eilėraščius, o kartais ir visas tekstas ima lietis tarsi poetiniu ritmu, tenka jį net stabdyti, kad nesukurčiau kokios poemos proza. Nepaisant šito, tie manieji tekstai vis dėlto yra ganėtinai sausi (blauzdos!). Ak, tie samprotavimai! Tikrai gal geriau būtų be jų, bet kad neišeina... Kadangi mėgstu save vaizduoti truputį neigiamą, bet labiau – teigiamą, kartais pasiseka atlikti labiau moteriškam mąstymui būdingą „kandies judesį“: antai ką tik dairiausi piktadario po plačias apylinkes, o netikėtai jį aptikau savyje... Nors specifinių moteriškų detalių savo kūne (ar ne gėda apie tai čia kalbėti?) nesu pastebėjęs... Štai ir beveik susiejau savąją stilistiką su savojo „torso“ struktūra. Žinoma, kai kas liko nepasakyta, tačiau juk... Bet bet... Ar tik kartais nėra atvirkščiai – ar kartais ne ši stilistika kyla iš mano kūno, o šis mano kūnas yra sukonstruotas pagal tokios stilistikos principus? Bet gal jau nesuksiu vėl iš naujo sau dėl to galvos... Tad kur, po šimts, šiuo metu yra mano tekstas? Gal jį šlamščia triušiai?

       ŠA, 2008 09 05