Pauliui 

      Žinoma, kad knygos. Tik nelabai aišku, ar jos keitė mano gyvenimą, ar jos jį darė. Pirmuoju atveju išeitų, kad būta kažin kokio ikiknyginio ar šaliaknyginio gyvenimo. Ir visai šito nuneigti neįmanoma. Antruoju – kad jei jis ir buvo, tai jam tetinka pusgyvenimio vardas. Ir šitai paneigti lygiai sunku.

      Šiaip ar taip, tam tikros sėklos, gemalai, pradmenys turėjo būti. Bet be knygų, manau, kaži ar jie būtų sudygę, išsprogę, suvešėję, pražydę (kartais lyg ir tuščiais žiedais), išsiskleidę. Tuomet gal geriau sakyti, kad knygos išskleidė mano gyvenimą? Išeina toksai apypigis kalambūras: aš sklaidžiau knygas, o josios tuo tarpu skleidė mane.

      Nuo vaikystės jaučiau, kad nuo manęs į anapusybę (o veikiau – atvirkščiai) nutįsęs plonutis siūliukas. Truputį žibantis. Jis imdavo žibėti smarkiau, kai netoliese būdavo koks nors keistesnis šviesos šaltinis: ryto rasos kruopos ant melsvų kopūsto lapų, nuo mėnulio pilnaties išmušti kibirkščių sausio sniegynai ar auksuotas tabernakulio namelio vidus kaimo bažnyčioje. Keista, bet vaikystėje manęs su anapusybe visai nejungė malda: melsdamasis, dievaži, nematydavau jokio siūlelio. Greičiausiai taip buvo todėl, kad poterius atkalbėdavau ubago principu: tik atlikdamas man užkrautą pareigą.

      Bet po kurio laiko kopūstai paliko už horizonto, o sniegų žaižaravimą mėnesienoj ir tabernakulio auksą išmainiau į skurdutę Kauno bei Vilniaus prospektų vitrinų šviesą. Siūlelis tarytum užgeso. Tačiau... Čia atėjo Jonas Juškaitis ir tarė: „Kas jūs, naktys, kaip vanduo geltonos?“ O Algimantas Mackus skausmingai sušuko: „Omnipotencijos kupini kojotai, / omnipotencijos kupini kondorai, / omnipotencijos pilnos hienos / prieš naują mūsų Viešpaties aistrą / naujam absurdiškam kūriniui!“ Ir siūliukas pradėjo žibėti vėl... Tuomet apsivyniojau jį aplinkui riešą, kad daugiau nebepabėgtų...

      Ką šituo noriu čia pasakyti? Noriu pasakyti, kad mano ryšį su ana puse atgaivino ir išskleidė knygos. Ne poterių ir religinių svarstymų, o poezijos (pirmiausia) ir prozos. Nesakau, kad, atėjus laikui, neprisidėjo ir kitokia literatūra. Bet...

Todėl man pačiam visai nekeista, kad geriausiu menu laikau tą, nuo kurio sklinda transcendentinis dvelksmas. Žinoma, tai anaiptol nereiškia, kad šis menas privalo apie anapusybę byloti tiesiogiai, o juo labiau – jąją garbinti. To dar betrūko! Jis tiesiog turi palaikyt su ja delikatų kontaktą. Vadinasi, dvelkiančiais ana puse, nė trupučiuko nesvyruodamas, laikau ir tuosius kūrinius, kuriuose jai grūmojama ar, beldžiantis į jos duris ir negirdint atsakymo, nustatoma, kad namai esą tušti. Beckettas, pavyzdžiui. Aukščiausios klasės transcendentinis rašytojas!

      Nenurašau, savaime aišku, ir kitokio meno. To, šiurkščiai ir įžeidžiamai tariant, psichologinio, sociologinio, kuris transcendencija nekvepia... Neketinu pasekti savo žmona, kuri kadais nurašė visą mišką vien todėl, kad jame nerado nė vieno grybo...

      Manau, kad gėris nesutampa su grožiu. Jų netapatinimo praktika – irgi iš anų laikų, kai, nepaisydamas širdį veriančio pempių klyksmo, nešiaus namo iš pievos jųjų margus kiaušinėlius, kad jais ilgiau pasigrožėčiau. Tačiau idėją aiškiai suvokiau ir tučtuojau pripažinau sava tiktai tuomet, kai jau skaičiau Charles’io Baudelaire’o vertimus į rusų kalbą. Štai lemtingosios eilutės: „Бeз гнева я тебя ударю, / Бeз ненависти – как мясник...“ Koks grožis! Kiek sykių mudu su Algimantu K., nuo kažko kliūvančiais liežuviais klaipydami šauniąją rusų kalbą, jas godžiai deklamavome anoje palėpėje!

      Esu atlikęs daug judesių, iš kurių, labai norint, gal būtų galima išsunkti šiokią tokią meninę ar estetinę prasmę. Tačiau moralinės – tikrai nė jokios. Ir, žinoma, tie judesiai, pažvelgus juosna pro moralės vamzdelį, atrodo labai labai nekaip. Bet ar būtina pro jį žvelgti? Nežinau... Bet daugelis žvelgia, ir tiek. Tuomet – priekaištai, kartėliai. Ne kartą teko šitai patirti. Nukentėti dėl grožio, taip sakant. Net tuomet, kai veikei ar kontempliavai ne tu. Kai darė tai kitas. O tu tik džiaugsmingai pranešei apie tai. Štai, pamenu, Arvydas Š. matė avariją, kurioje žuvo berniukas, gatve važinėjęsis dviračiu. Apie ją pasakojo (man) maždaug šitaip: „Kraujo bala iš galvos – kaip žemėlapis. O bačiukai stovi vienas prie kito, lyg būt pats juos pasidėjęs.“ Kai papasakodavau šitai kitiems, dažniausiai, žinoma, tekdavo išgirsti: „Beširdžiai!“ Aišku – mudu su Arvydu. Taigi, estetiniu žvilgsniu pamatyta situacija būdavo peržiūrima jau etiniu ir, savaime suprantama, – kitaip įvertinama ne tik ji pati, bet ir tie „cinikai“, kurie čia rado, kuo džiaugtis... Bet Baudelaire’as buvo gerai atlikęs savo darbą. Kiti – taip pat. Tad nelengva jau buvo išmušti mane iš vėžių. O juo toliau – juo labiau. Ir kai „Šiaurės Atėnų“ redaktorė, perskaičiusi viename mano tekstų sakinį apie tai, kaip rugsėjo vienuoliktąją platus lėktuvo peilis lėtai įsmigo į dangoraižio tortą, priekaištingai lingavo galva ir nenorėjo tam sakiniui džiaugsmingai pritarti, aš jau buvau vėtytas mėtytas, ir tai atlaikyti man nieko nereiškė... O ilgokai reikšdavo; net, teisybę sakant, dar ir po Baudelaire’o. Bet... Ak, tos knygos! Jos iš tikro padaro, kad imi džiaugtis tuo, ko – bijai. Ir mane jos šito išmokė. Sustiprino tūtos, pro kurią, nepaisant šalimais besipainiojančio visokio kitko, matomas grožis, optiką. Padėjo jįjį aiškut aiškiai išvysti net ir tirštuos moralės rūkuos...

      Ar aš čia dabar menkinu moralę? Nė to tiek. Aš paprasčiausiai teigiu, kad šioje tikrovėje egzistuoja aspektai. Ir kad tas pats reiškinys ar daiktas gali atrodyti skirtingai, nelygu tamstų žiūros taškas. Na, argi tai nėra gražu: „... kauburiuos mano badui šliaužia švininės gyvatės, / švininių gyvačių badui šliaužioju dar aš...“ Arba: „Ir aš nenoriu matyt / liemens neberandančių rankų, / ir aš nenoriu matyt / suploto kūno erdvės. / Ir aš nenoriu matyt / šakotai suskilusio veido, / ir aš nenoriu matyt / nutraukto riešo raumens.“ Arba iš Brodskio: „Kровь мoя холодна. / Холод её лютей / реки, промёрзшей до дна. / Я не люблю людей.“ Bet kartais dėl to, deja, deja, randasi nesusikalbėjimas.

      „Vienatvė kaip lietus: ji kyla / nuo jūros priešais vakarinę tylą“, – sako J. J. į lietuvių kalbą išverstas Raineris Maria Rilke. O tų vienatvių – kaip vaisių rytietiškame turguje: visokiausių skonių, spalvų, kvapų ir formų – vyrų vienatvė ir moterų vienatvė; vaikų vienatvė ir senių vienatvė; ligonių vienatvė ir sveikųjų vienatvė; mylinčiųjų ir nekenčiančiųjų vienatvė; išvytųjų ir pabėgusiųjų; nusikaltėlių ir aukų... Tačiau iš tikro vienatvės tėra dvi: vienatvė, kurioje jautiesi vienišas, ir toji, kurioje – ne. Ir tikras vienišius yra tik tas, kuris nesijaučia vienišas.

      Iš vienatvės, kurioje jaučiasi vienišas, žmogus mėgina pasprukti.

      Iš vienatvės, kurioje vienišas nesijaučia, žmogus pasprukti nemėgina.

      Pirmoji yra baisi, slegianti, nyki, gąsdinanti, siaubinga, liūdna...

      Antroji – rami, guodžianti, gydanti, skaidrinanti, tyki, šviesi...

      Žinoma, pasitaiko ir mišrumo: tokių vienatvių, iš kurių ir norisi bėgti, ir nesinori. Jose paprastai gyvena japonų haiku lyriniai subjektai. Nesakau, kad gyvenimas tokioj vienatvėj man visai nepažįstamas.

      Ką veikia žmonės toje antrojoje, t. y. pozityviojoje, vienatvėje? Kad ir kaip būtų paradoksalu – bendrauja. Tik bendrauja, taip sakant, neakivaizdiniu būdu (t. y. mintyse) ir išmainyti jo į akivaizdinį nenori. Galima, ko gero, kalbėti apie tris vienatvinio bendravimo lygmenis. Pirmasis – su artimais ir pažįstamais, su kuriais akivaizdiniu būdu bendrauti gal sekėsi sunkiai, o dabar – sekasi lengviau. Antrasis – su bet kurio laiko ir vietos žmonėm (aišku, kad aš čia turiu galvoje rašytojus, filosofus, religinius išminčius ir kitą panašią publiką), su kuriais nei sunkaus, nei lengvo bendravimo realybėje dažniausiai nė negali būti; taip pat – su jųjų sukurtais personažais ir pagamintomis idėjomis. Pagaliau trečiasis... Signifikantas, kurį pasirinksite šio lygmens bendravimo partneriui žymėti, priklausys nuo to, kokia religinė ar filosofinė sistema jums artimesnė. Gal jūs vadinsite jį Dievu, gal Absoliutu, gal Sąmone, gal Tuštuma, gal Tao... Ką rodo tos didžiosios raidės? Paprasčiausią dalyką – kad šį sykį partneris yra iš kažkokios kitos tikrovės... Tad būdamas šiame pozityviosios vienatvės aukšte žmogus, be kita ko, turi gražią galimybę atidžiai ir iki soties apžiūrinėti savo žibantįjį siūliuką.

      Vėl meluočiau sakydamas, kad tokį neblogą supratimą apie įvairias vienatves ir jų teikiamus (ne)malonumus įgijau tik iš poezijos ir dailiosios prozos. Kur jau ten! Bet, bet... Dar paauglystėje salau nuo Aleksio Churgino į lietuvių kalbą išverstų, o gerokai vėliau ir originalo kalba perskaitytų Williamo Butlerio Yeatso eilučių: „I will arise and go now, and go to Innisfree, / And a small cabin build there, of clay and wattles made: / Nine bean-rows will I have there, a hive for the honey-bee, / And live alone in the bee-loud glade.“

      ŠA, 2007 06 16