I
Tempiu savo nesveiko stuburo medį jau savo gatve, pačia žmoningiausia jos vieta - pro parduotuvę. Nežiūriu (vis dėlto šiek tiek žiūrėdamas) į kioskų pusę. Ten paprastai vyksta jų ratelio užsiėmimai: ten jie leidžia savo laisvalaikį, kurio turi prisigaminę kaip šieno. Gal ten jos iš viso šiuo metu nėra, o gal ji manęs nepastebės. Kur jau ne! "Saulute!" - subliūva šiurkštus moteriškas (bet armstrongiškas) balsas. Tai primityvus rusiškojo "солнышко" vertinys; teisingai lietuviškai šiuo atveju, matyt, reikėtų bliūti "Aukseli!" Sustoju ir atsisuku, nes nesustoti ir neatsisukti yra beprasmiška. Ji, dvasiškai skubėdama, o fiziškai - iš lėto, eina link manęs, nuo tų kioskų iš anos gatvės pusės. Balso ir svorio harmonija. Tiesą sakant, neturiu supratimo, kiek ji sveria, bet jei kas labai įkyriai klaustų, atsakyčiau, kad šimtą penkiasdešimt. Taip pat neturiu supratimo, ką ji veikė gyvenimo ruože nuo vaikystės iki kol ją pirmą sykį pamačiau. Bet jei vėl kas nors imtų zyzti klausinėdamas, tai sakyčiau, kad dvidešimt metų (Muhammado Ali laikais) prasirungė profesionalų ringe: tai tvirtinte patvirtina jos veidas. O dabar, kai jau esame "pažįstami", t. y. gal kokius septynerius metus, ji, kaip, beje, daug daug buv. profių, tiesiog geria. Ji - Sveta. Aišku, kad ji - alkoholikė. Artėdama kojas stato sunkiai, bet tvirtai - kaip Buda, pasak ano autoriaus, kitados "Šiaurės Atėnų" skaitytojus mokiusio pasivaikščiojimo meno. Tik tas jos pasivaikščiojimas - su našta: kaip sakiau, ji (su nedidelėmis atvangėlėmis) neša ir neša sunkųjį girtuoklystės kryžių. "Не поможешь?" - klausia priėjusi. "Конечно помогу", - atsakau. Ir padedu. Bet ne kaip Simonas Kirėnietis.
Toliau tempiu savo medį. Dabar jau nėra jokio reikalo bijotis pažvelgti kioskų link. Bet apninka kitas nerimas: jaučiuosi išdavęs vyskupą Valančių. Sužlugdęs visą jo gražią blaivybės kampaniją, kuri Lietuvai šiuo metu kaip tik būtų taip reikalinga. Paskui šmėsteli išganinga mintis: Valančius piršo blaivybę lietuviams, o ne rusams. Bet tuomet vėl išsigąstu: pasirodo, viduje aš esu nacionalistas. Bėgdamas nuo nacionalizmo vėl grįžtu į krikščionybę, mėginu atskirti instituciją (vyskupą) nuo mokymo (trokštantį pagirdyk), prisimenu gailestingąjį samarietį... Bet vis vien - duoti (ir permanentiškai!) pinigų girtuoklei, kad ji dar labiau gertų! Apimtas nevilties, gręžiuosi į budizmą. Nesu jo praste perpratęs, tai lengvina situaciją, bet drauge ir sunkina: galų gale abejonių lieka. Gal kreiptis į islamą? Bet ten, tame islame, mudu abu užmėtytų akmenimis. Nejaugi šiuo atveju man negali padėti jokia fundamentali sistema? Tuomet pajuntu, kad kažką murmu. Ir man nuo to darosi lengviau. Ką aš murmu? Ei! Nagi šito teksto pavadinimą... Jis kažkokiais tolimais ryšiais susijęs su mano moralinės problemos sprendimu.
II
Dabar niekaip nepasakyčiau, nuo ko tai prasidėjo. Dabar atrodo, kad viskas prasidėjo nuo vidurio. O viduryje dėjosi štai kas. Mudu susitikdavome už kaimyno tvarto ir, sukišę viens kitam liežuvius į burnas, tikrindavome, kurio liežuvio kruopos stambesnės. Ji buvo gal trylikos metų, aš - gal dvylikos. Aš visuomet pralaimėdavau: mano liežuvio kruopos buvo kaip manų, jos - kaip miežinės. Aš labai stengdavausi: noriai valgydavau miežinių kruopų košę, grucę, žirnius, - nė nenutuokdamas apie tai, atlikinėjau analogija grįstos magijos veiksmus. Bet po savaitės būdavo tas pats: mano - kaip manų, jos - kaip miežinės. Absoliučiai jokia erotika šitame užsiėmime nedalyvavo, ten nė nekvepėjo tuo, ko moko Kama Sutra. Nors kažkokia aura kartais susidarydavo: porą sykių pajutau, kaip ėmė šiauštis jos sprando plaukeliai, o man kažkas sumausdavo tarp paslėpsnių. Bet šiaip jau gal daugiau būdavo nepatogumų: per smakrus mudviem tekėjo seilės; nemaloniai susidauždavo dantys; vieną sykį, kai, stengdamasis vis dėlto prisikasti prie pačių smulkiausių jos kruopų, įgrūdau liežuvį pernelyg toli, ji vos nesusivėmė; po to pasidariau atsargesnis. Bet šiaip jau šį užsiėmimą mėgome. Aišku, nedarėme to be jokios atvangos. Kartkartėmis stovėdavome atsišlieję rąstinės tvarto sienos ir svajodavome. Aš tuomet dar norėjau būti jūreiviu ir pakartoti kapitono Jameso Cooko žygdarbius. Ji svajojo tapti lakūne: Polinos ir jos draugių avantiūros tuomet dar spalvino vaikų bei paauglių smegenis ir Lietuvoje. Dangus būdavo mėlynas, juo plaukdavo balti vidutinio dydžio debesys. O tvarte, už rąstinės sienos, kriuksėjo kiaulės. Mes užjautėme jas: jos ne tik kad neturėjo šansų atrasti naujų salų ar su lakūno akiniais praskristi virš taigos - jos negalėjo net pasitikrinti, kurios liežuvis yra rupesnis, nes jų snukiai šiuo požiūriu, mums atrodė, buvo sukonstruoti nevykusiai. Paskui vėl atkakliai, kaip kokie valstybės kontrolieriai, grįždavome prie tikrinimo darbo...
Paskui ji kažkur išvažiavo. Dar paskui išvažiavau ir aš. Gyvenimas turėjo būti gyvenimas, net jei tavo burna sukonstruota nevisiškai taip kaip kiaulės snukis.
Vėliau gyvenime teko dar kelis kartus paliesti svetimą liežuvį. Žinoma, jau kitais tikslais. Bet vogčiomis palygindavau savojo ir ano, svetimojo, kruopų dydį. Ir savo liežuviu patyriau seniai žinomą tiesą: žmogus nuo vaikystės beveik nepasikeičia. Nes kiekvieną (beveik kiekvieną) sykį būdavo all the same: tų kitų liežuvių kruopos tai tokios, tai tokios, o manojo - visą laiką kaip manų.
III
We went eastering and eastering... Nes kai, lyg laukiant, lyg nelaukiant, tau sueina dvidešimt keleri, gyvenimą itin reikia gyventi. O jis nelabai gyvenasi aukštyn ir gilyn: jis nori gyventis platyn ir tolyn. Vadinasi, jis nori turėti kryptį. Nelabai svarbu kokią; svarbiau - kryptį.
Man neaišku, kodėl mes pasirinkom būtent rytus. Gal todėl, kad į ten buvo toliausia. Tiesa, mes neketinome pačiupinėti pačių Rytų: mums labiau rūpėjo pasistūmėti kiek įmanoma į rytus, o ne pasiekti pačius Rytus. Tranzavome. 1964.
Tranzavome keturiese: du vaikinai ir dvi merginos. Kitaip tariant: Sigitas Geda ir aš bei būsimos mūsų žmonos. Tiesa, mudu su Sigitu lyg ir turėjome šiokį tokį tikslą: buvome numatę, kad "lemiamas momentas", anot Cartier-Bressono tyrinėtojų, mūsų santykius su merginomis ištiks "ant Uralo". Pernakvoję atskirose palapinėse Uralo priekalnėse netoli Zlatousto rytojaus dieną mudu patikinome kits kitą, kad momentas ištiko. Kuo patikino viena kitą jiedvi - niekados nesužinosiu.
Tuo tarpu tranzavome. Keturios lietuviškos bakterijos, dvi vyriškos, o dvi - moteriškos lyties, atkakliai ir be perstojo skverbėmės į rytus. Tranzuodami mes, nelyg koks keturgubas Baricco herojus, daug ką įveikėme, šį tą kirtome, per kai ką prasismelkėme smelkte.
Mes įveikėme plačiausio (iš lig tol matytų) kelio ruožą, kuris vadinosi Minsk-Moskva. Daug kur šio ruožo plotis buvo naudojamas, nedidelei mūsų nuostabai, džiovinti grūdams, lyg važinėti jis būtų buvęs pernelyg platus. Vėliau įveikėme ruožo ruožą: nebaigtos tiesti (ir tuomet jau neketinamos baigti) magistralės Moskva-Pekin fragmentą. Ir dar įveikėme traktą, kuriuo kitados Sibiro link dūlino surakintų grandinėmis kalinių kohortos. Baisiai duobėtas nuo anų laikų jau buvo tapęs tasai traktas...
Mes kirtome Lenino mauzoliejų Raudonojoje aikštėje, kur jis gulėjo jau vienas; draugas Koba jau buvo išnešdintas; nepaisant to, po stiklu jis miegojo nenubundamai. Kirtome Volgą. Kirtome centrinę Kuibyševo (buv. Samaros, dab. vėl Samaros) aikštę, kuri buvo didžiulė ir apskrita, visa užlieta asfaltu, bet sueižėjusi nelyg senos pušies žievė; asfalto plyšiuose žaliavo žolė. Pagaliau kirtome Čeliabinską, kur, kaip vėliau pasakys tuomet dar niekam nežinomas Vitalijus Kalpidis, "город Челя... начинает на полных парах / онанировать ...бинск". Bet mums tai nerūpėjo: turėjome savų ketinimų...
Mes smelkėmės per naftos verslovių laukus, kuriuose įtartinai lingavo galvomis tūkstančiai begalvių plieno gervių. Smelkėmės per rusų ir totorių kaimus: pirmieji buvo neva šagališkai išdažyti, o antrieji - aklini dėl aukštų medinių tvorų ir dar aukštesnių vartų. Smelkėmės per pavolgio karklynus...
Nors mes kasėmės ne link Itakės, o nuo jos, vis tiek tai šen, tai ten buvome gundomi pasilikti. Mus gundė Volga, kurią mudu su Sigitu jau buvome beperplaukią plaukte, bet laiku sumojome apsisukti, sumoję, kad vargu ar pavyks ją perplaukti dar sykį. Gundė likti ir gyventi su juo besistatantis sau žeminę karo invalidas. Gundė tamsiaakės Pskovo ir Novgorodo ikonų madonos žadėdamos auksinį foną. Gundė girtutėlė keturiolikametė mergaitė iš netoliese stovinčios (per krūmus jos nebuvo matyti) palapinės, kuriai, dar absoliučiai blaiviai, maždaug prieš valandą buvome paskolinę aliumininį puoduką... Bet mes turėjome savų ketinimų.
Paskui mes apsigręžėme Uralo priekalnėse (netoli Zlatousto) ir pasukome atgal. Kai sugrįžome, Vilniaus krašte lijo. Nepaisant to, gyvenimą reikėjo gyventi... Pasirodo, kai kuriems iš mūsų - atgyventi net iki dabar.
Alfonsas Andriuškevičius. Rašymas dūmais: esė rinkinys. - Vilnius: Apostrofa, 2004.