(P)rašymai dūmais prasidėjo, kai prasidėjo žmonija.
Abudu Adomo sūnūs, manoma, (p)rašė dūmais. Nors Pradžios knyga į tokias detales nesileidžia. Tik sako: "Laikui bėgant, Kainas aukojo VIEŠPAČIUI žemės derliaus atnašą, o Abelis savo ruožtu aukojo savo kaimenės rinktines pirmienas. VIEŠPATS maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, o į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė". Bet vis tiek manoma, kad jie abudu (p)rašė dūmais. Ir dar manoma, kad Abelio dūmai kilo aukštyn, o Kaino - kažkaip driekėsi pažeme. Be to, manoma, kad Abelio dūmai buvo balti, o Kaino juodi. Tai man ir yra keisčiausia. Kaip gali "žemės derliaus", sakykim, kokių bulvienojų, dūmai būti juodi, o "kaimenės rinktinių pirmienų", tarkim, kokių deginamų ėriukų ar jautukų, balti? Bet argi nėra kvaila Dievo judesiuos (tiksliau - Dievo nulemtuos judesiuos) ieškoti žmogiškosios logikos? Tad ir neieškokim. Bet šito epizodo paleisti dar neverta.
Šiame epizode glūdi bent keli svarbūs dalykai. Pirmiausia: kad rašymas paprastai drauge yra ir prašymas. Nebūtinai kokio daikto. Na, pavyzdžiui, tiesiog prašymas pažvelgti. Todėl šiuos du žodžius - "rašymas" ir "prašymas" - daugeliu daugeliu atvejų galima rašyti drauge: (p)rašymas. Paskui: (p)rašantysis nebūtinai turi suvokti, jog jis prašo. Jam pakanka suvokti, kad rašo. Kitas net linkęs ginte išsiginti, esą jo rašyme dar glūdi ir prašymas. Bet šiuo požiūriu rašančiaisiais neverta pasitikėti, nes jie "nežino, ką daro". Bent jau iš dalies - tikrai nežino. Sunku rasti rašinį (o tiek jau jų esu perskaitęs!), į kurį nebūtų infiltruotas prašymas. Galiausiai: kad ir kaip būtų keista, paprastai rašoma tai, kas jau parašyta. O dar keisčiau - kad rašoma būtent tam, kas tai parašė. Argi ne Dievo prote iš anksto buvo parašyta, kad Kainas su Abeliu turės jam parašyti? Ir argi Jo prote seniai nebuvo tų dūminių rašinių turinio? Viskas buvo. Bet vis tiek juodu rašė Jam. Ir dabar viskas yra. Ir štai šis, nedūminis, tekstas, besidriekiantis prieš jūsų akis, taip pat jau seniai parašytas. Aš tam tikra prasme jį tik perrašau. O keistybė čia yra ta, kad, tebūdamas perrašinėtojas, niekaip negaliu pažvelgti į jo pabaigą ir sužinoti, kuo jis baigiasi. Sužinosiu tik tuomet, kai perrašysiu. Bet kad tai yra ne šiaip rašymas, o (p)rašymas - jau gerai žinau.
Bet grįžkime prie (p)rašymo dūmais. Pirmą kartą jais pa(p)rašiau, kai man buvo kokie septyneri. Buvo sekmadienis. Tėvai išėjo į bažnyčią (nežinau, kur buvo pasidėjęs dvejais metais už mane jaunesnis brolis). Aš buvau paliktas saugoti namų. O kad ir man būtų saugu, buvau gerai užrakintas. Išsidrožiau (nors sekmadienį drožti draudžiama) iš medžio lėktuvėlį. Ir man šovė gera mintis: paprašyti Dievo, kad Jis tą medinį lėktuvėlį paverstų geležiniu. Nunešiau jį kambarin ir padėjau ant stalo. Grįžęs į virtuvę karštai pasimeldžiau, drauge, žinoma, išdėstydamas savo prašymą. Tuomet droviai pravėriau kambario duris: stebuklas nebuvo įvykęs - net propeleris tebebuvo medinis.
Supratau, kad mano prašymui kažko stigo. Ir tada, nežinia kokiu būdu, galvoje radosi idėja pa(p)rašyti dūmais. Atkabinau lango kabliukus. Iššokau į kiemą. Nuėjau už tvarto, kur bulvienoje stūksojo didžiulė krūva tėvo nupjautų, išdžiovintų, sugrėbtų ir sukrautų ton krūvon bulvienojų. Žiemą jie turėjo būti klojami kiaulėms. Abejonių būti negalėjo. Abejoti - Dievui ar kiaulėms - būtų buvę itin kvaila. Degtukų nebuvau pamiršęs. Pakūriau tą didžiulę krūvą. Ko prašau, jau buvau gal ir pamiršęs. Bet juk Dievas pamiršti negalėjo!
Dūmai kilo sodrūs, balti. Kadangi dvelkė vėjas, jie negalėjo kilti tiesiai aukštyn. Kadangi vėjas dvelkė iš vakarų, sodrių baltų dūmų juosta kilo maždaug 45o kampu aukštyn ir į rytus. Piliuonos link. Supratau, kad Dievas buvo įstrižai aukštai. Ir įstrižai toli.
Kai iš bulvienojų beliko plėnys, pro langą grįžau į vidų. Prisiminiau savo prašymą. Mano lėktuvėlis tebebuvo medinis. Maniau, kad (p)rašymui trūko dar kokio sando. Mat tuomet dar nebuvau suvokęs, jog tai, ką rašiau, jau iš anksto buvo parašyta: ir atsakymas taip pat.
Bet (p)rašyti nesilioviau. Nebūtinai dūmais. Kartais - pieštuku arba rašalu. Kartais - lazda ant sniego. Kartais - pirštu ant rasoto lango stiklo. Kai kada - eilėmis. Kai kada - proza. Bet, kaip dabar suprantu, beveik beveik kiekvieną sykį tai būdavo (p)rašymas. Nesakau, kad jį visuomet adresuodavau tiesiogiai Dievui. Ką jau čia! Kokių tik nebūdavo adresatų! Bet įstrižai aukštai ir įstrižai toli už jų (bent jau dabar man taip dingojas) vis dėlto, matyt, kaip koks aisbergas dunksodavo Dievo figūra.
Kai taip nesiliaudamas (p)rašiau ir (p)rašiau, atėjo dar vienas suvokimas. Būtent: kad teiginys, jog ir pats gyvenimas yra tekstas, nėra vien graži postmodernistinė frazė. Jis (gyvenimas) iš tikro yra tekstas. Kitaip tariant - rašymas. Dar kitaip - (p)rašymas. Ir paprastai - dūmais. Nors gal dažniau nei matomais - nematomais. Jau supratau: dūmai gali būti ir nematomi.
Bet grįžkime prie matomų dūmų ir (p)rašymo jaisiais.
Dažnai prieš mano fizines ir dvasines akis iškyla kosminiai vaizdai. Juos matau, pavyzdžiui, skrisdamas lėktuvu. Pamenu, skridau iš Amerikos. Buvo naktis. Mano kairėje miegojo tamsiaplaukė japonės galva. O dešinėje, matomas pro iliuminatorių, kybojo mėnulis. Pasijutau esąs kosmose, bet kurį laiką nesuvokiau kodėl. Nes būti lėktuve (kad ir su japone) dar visai nereiškia būti kosmose. Bet netrukus supratau, kas čia yra: mėnulis kabėjo žemiau horizonto linijos! Juos (kosminius vaizdus) sapnuoju. Jie nei iš šen, nei iš ten ateina į mano eilėraščius. Esu parašęs tokį eilėraštuką, skirtą savo bičiuliui Sigitui G. Ten taip yra sakoma: "Ir Dievas, ir gamta kiekvieną dieną atšiaurėjo. / Nes Rojaus plotai buvo (už storų užuolaidų) šiaurinėj, / Nuo mūsų žiūrint, pusėj. O pietuos neužskleistos žėrėjo / Į karštį pasinešę plynės. Aišku, kad tamsoj žiūrėjom / Į šviesą ir į šilumą, ir į baisias krūvas žarijų". Sakykite, iš kur tai galėtų būti pamatyta?
Kosminiai vaizdai, be abejo, gali būti susiję su dūmais. Įsivaizduoju žemę, matomą iš kosmoso, tarkime, kokiame keturioliktajame amžiuje. Joje tuomet daug kas degė ir skleidė dūmus. Be abejo, didžia dalimi tai buvo (p)rašymai dūmais. Antai šiaurėje, tarp miškų ir pelkių, keldami (p)rašančius dūmus ant aukštų laužų pleškėjo lietuvių kunigaikščiai. Tuo tarpu pietuose, kokioje Indijoje, drauge su kvapniųjų sandalmedžių dūmais į dangų (žiūrint nuo mūsų - įstrižai ir žemyn) kilo degančių mirusių maharadžų ir dar gyvų jų žmonų sudūmėję kūnai. Vėl labiau į šiaurę liepsnojo (aišku, kad ne bedūmiai) inkvizicijos laužai, siųsdami dangop raganų, semiraganų, neraganų ir jų teisėjų (p)rašymus. O dar neatrastoje neamerikoje gruzdėjo ant anglių gyvos actekų širdys, savaisiais dūmais, žinoma, irgi turėjusios ką parašyti ir ko paprašyti.
Dievui, žvelgiančiam į žemę iš kosmoso ir reginčiam ją vienu metu iš visų žiūros taškų, ji (žemė) turėjo panėšėti į ką tik nužydėjusią pienę. Juolab jei tuo metu aplink ją nesiautė jokie vėjai. Bet kadangi vieni dūmai, be abejo, buvo balti, o kiti - juodi, tai Dievui galėjo dingotis, kad žemės pienė nusidažė savo plaukus sruogomis...
Keliais šimtmečiais vėliau aš irgi dalyvavau šiame rituale. Būdamas maždaug dvylikos, nutariau ištirti, kaip maždaug jautėsi deginami kunigaikščiai. Tad pavasarį nuėjau į raistelį, kur buvo tanku tanku sausutėlių viksvų. Per porą valandų nuroviau maždaug trijų metrų skersmens apskritą plotą. Tuomet nenurautas viksvas aplink apskritimą padegiau iš šiaurės, pietų, rytų ir vakarų pusių (degtukų nebuvau pamiršęs). Pats skubiai atsiguliau ant nupešto apskritimo viduryje kūpsančios žolių (negi vėl kartosiu - "viksvų") krūvelės. Tučtuojau kažkur prapuolė oras, kuriuo buvau įpratęs kvėpuoti. Bėgti, deja, negalėjau nė į vieną pasaulio pusę... Nežinau, kokios spalvos buvo šitie dūmai žiūrinčiajam iš viršaus ar iš šono. Bet man, mačiusiam juos iš vidaus, jie atrodė raudoni...
Kad ir kaip keista, bet panašų aktą maždaug po 22 metų Belgrade pakartojo garsi serbų performansistė, mano labai mėgstama menininkė Marina Abramovič. Tik ji gulė į iš dvigubų (pastatytų briauna) lentų sukaltos ir benzinu palaistytos didžiulės penkiakampės vidų. Prieš tai nusikirpo plaukus ir jų padėjo ties kiekvienu žvaigždės kampu.
Bepiga, kai (p)rašai matomais dūmais (t. y. matomais žmogui, nes Dievui nematomų nėra). Kebliau - kai nematomais. Kai (p)rašai laiškų, dienoraščių, eilėraščių, esė, maldų, troškimų, žvilgsnių, stvarstymų už rankos, kimių kuždesių, bučinių, pažadų, ilgesio, vilties ir nevilties, ekstazės ir kančios, baimės ir drebėjimo, ramybės ir nirvanos dūmais. Nes nematai, ar jie kyla, ar driekiasi pažeme. Ar yra balti, ar - juodi. Užtai, kad niekaip negali (net jei nevaidini kunigaikščio) pažvelgti į juos iš šalies. O žvelgiant iš vidaus jie visada atrodo raudoni.
...Sapnavau, kad kybau kosmose, nugara prišlietas prie spindinčios žvaigždės. Ir per pečius pririštas prie jos, nelyg kokios kuprinės diržais, dviem storais juodais kabeliais. Mačiau plačiai ir toli. Kitame kosmoso gale, driekdamiesi aukštyn ir į šoną, kilo dūmai. Kažkas (p)rašė. Greičiausiai nė neįtardamas, kad jau seniai, pačioje pradžių pradžioje, pa(p)rašyta.
Alfonsas Andriuškevičius. Rašymas dūmais: esė rinkinys. - Vilnius: Apostrofa, 2004.