Šiais metais jau ketvirtą sykį vykęs audiovizualinės poezijos festivalis „TARP“ savo poetinėmis iškrovomis paženklino tris savotiškai keistas bei intriguojančias erdves: ketvirtadienio vakare, nepabijojęs gausaus rudeninio dušo bei visų kitų įmanomų žvarbybių, gausus būrys lankytojų spietėsi „Psichosocialinės reabilitacijos centre“, kur savo mintimis, žiniomis bei įžvalgomis dalinosi poetas Benediktas Januševičius ir fotomenininkas Alvydas Lukys; vėliau tą patį vakarą ištvermingiausieji festivalio dalyviai patraukė į „Kultflux“ kultūros platformą ir galėjo susipažinti su ankstesnių metų „TARP“ audiovizualinės poezijos filmų programa „Po(st)“; penktadienį bei šeštadienį audiovizualinės poezijos spiečius persikraustė į klubą „XI20“ (geriau liaudyje žinomą „Kablio“ vardu), o ten nuo poetinių performansų iki džiazo improvizacijų sutilpo visa vaivorykštės gama ir dar kelios atliekamos, nūnai sėdėjusios ant atsarginių suolelio, ir nekantriai laukusios savo eilės apreikšti pasauliui, kas neapreiškiama, atskleisti kas neatskleidžiama ir užsiimti kitais rudenį (bet tik rudenį, nes tada, anot vienos iš festivalio organizatorių Gabrielės Labanauskaitės, „krenta lapai, bet ne poetai“) gana prasmingais darbais.
Toje mirgančioje gamos spinduliuotėje apsireiškė ir labiausiai “apšvitinti” bei rengėjų manymu dėmesio verti „Tarp 09“ audiovizualinės poezijos filmai. Gausumu žymiai išsiskyrė Šiaulių Universiteto menų fakulteto studentų darbai, kuriuos vienijo tema „Eilėraštis, kurio nėra“. Daugiausia publikos aplodismentų bei audringų branduolinių, ir ne tik, reakcijų iš šiauliečių tarpo susilaukė Sandros Tamošauskaitės filmas „Aš iškepsiu tau blynus“. Šiame filme nerasime mums įprasto eilėraščio. Jis tuo ir įdomus, kad eilėraštis gimsta iš vaizdo bei garso sintezės, o ne tūno vien tekstiniuose rėmuose, kuriuos nežymiai galėtų papildyti vienas kitas jį tiesiogiai iliustruojantis vaizdas. Žinoma, galima teigti, jog poezijos avangardinio minimalizmo mokykla pati savaime galėtų į savo klasifikacijos lentynėlę priimti blynų receptą kaip savarankišką tekstinį eilėraštį. Ir tai, žinoma, yra tiesa. Tačiau sąveikaudamas su koja kojon greta einančiais vaizdais šis „eilėraštis“ atsisako savo pirmapradžio neinterpretatyvumo. Ekspresyviai skaitant blynų receptą ingredientai pamažu pilami ant apnuoginto kūno, iš pradžių šis kūnas primena vyrišką, po to moterišką, vėl vyrišką. Ekrane pasirodžius dviem baltoms vištoms girdime – „kiaušinių, mums reikės kiaušinių“, atitinkamai parodomos ir žalmargės karvės, o viską sujungia pamažu siūbuojanti smilgų pieva, kurioje it milžiniškoje jūroje nuskęsta pavieniai ingredientai, jų šaltiniai bei indai – ant kurių minkoma visa „eilėraščio, kurio nėra“ tešla – apnuoginti vyro ir moters kūnai.
Originaliausios poezijos išraiškos nominacija atiteko menininkės iš Panevėžio Vilmos Pajuodienės-Fioklos sukurtam trumpametražių filmų ciklui „Ufopoezija“. Praėjusiais metais debiutavusi poezijos-komiksų knyga „Superleninas ir Amanitas Muscarias“ kūrėja nesiliauja stebinusi aplinkinių ir toliau – cikle „Ufopoezija“ ateivis vardu Alienas kalbasi su prezidentu (ar prezidente?), prašydamas „išsiaiškinti įvykį“, teigia, kad šį eiliuotą laišką sėdosi rašyti po to, kai jį nužudė pikti žmonės užnuodiję jo malkas, kitame ciklo filme Alieno embrionas pasakoja apie „bėgiojimą, valgymą ir galvojimą apie bėgiojimą“ ir t. t. Visuose festivaliui pristatytuose „Ufopoezijos“ ciklo filmuose galime aptikti akivaizdžius panašumus - įgarsinama komišku „ateivišku“ balsu, kuris žodžius skaito neaiškiai, „sumaldamas“ kai kuriuos skiemenis greičiau, kitus - ištęsdamas, taip pat visuose filmuose apsiribojama centre įsitaisiusia Alieno figūra ar fizionomija ir nelinkstama į ekstremalesnius vaizdinius ieškojimus, tačiau menų sintezės alchemija šiame cikle jaučiama su kaupu ir be jų. Veikiausiai kontrastiškesnė vaizdų kaita šiam kūriniui nepridėtų vertės, o tik įkūnytų balastą. Vertinant šių filmų teksto meninį pajėgumą tenka susidurti su ta pačia problema kaip ir Sandros Tamošauskaitės filmo „Aš iškepsiu tau blynus“ atveju, paaiškėja, kad jį atsiejus nuo vaizdinės ir garsinės medžiagos, vertė smarkiai krinta, tačiau, galbūt, tai jokia problema. Galbūt iš menų sintezės projektų nereikėtų primygtinai reikalauti stiprios tekstinės pusės. Visgi, tenka pripažinti, kad Fioklos tekstai nuo S. Tamošauskaitės blynų recepto skiriasi savo pretenzijomis į socialinę poeziją (Alienas kalbantis su prezidentu tarsi simbolizuoja mūsų šalies piliečių nepasitenkinimą, jautimąsi nuskriaustais, neapgintais vaikais; Alienas embrionas kalbantis apie bėgiojimą ir valgymą arba galvojimą apie bėgiojimą bejausmiu balsu atskleidžia žmogaus besisukančio užburtame buities rate tragediją ir pan.), aišku, tai tik viena interpretavimo galimybė, bet būtent tokio pobūdžio galimybės nėra filme „Aš iškepsiu tau blynus“.
Kai ateivis, jau kitame ciklo filme, ima skaityti Fioklos poeziją garsiai įvardydamas visus skyrybos ženklus, darosi akivaizdu – šis tekstas neturi nieko bendro su dvasingos lietuvių lyrikos tradicija. Tuo tarpu pati autorė užsimena, jog viename iš „Ufopoezijos“ ciklo filmų į Aleno lūpas yra „įdėtos“ D. Kajoko kalbos nuotrupos, kurias ji susikonspektavusi vieno poeto kūrybos vakaro metu. Akivaizdu, kad Alenas yra Fioklos diagnozė poezijai, visuomenei, sau (?). Tačiau tik sekdamas paskui savo interpretaciją žiūrovas pajėgus atsakyti į vieną iš pagrindinių klausimų, kuriuos suponuoja tokia kūryba – ar aktualizavimo poreikis negimdo meninio ribotumo, kuris pats savaime gali rastis iš absoliutaus užbaigtumo, įmanomybės.
Kaip absoliutų smūgiuojančios tiesiai į juoko centrą „Ufopoezijos“ antipodą drąsiai būtų galima įvardinti kitą audiovizualinės poezijos filmų programos nugalėtoją Audronį Gimžauską, sukūrusį filmą „Muhamedai Ata“, pagal tragiškai žuvusio sūnaus Manto Gimžausko (Šamano) eiles. „Muhamedas Ata“ buvo vienbalsiai išrinktas ir apdovanotas geriausios teksto/vaizdo/garso sintezės nominacijoje. Šis filmas simboliškai prasideda ir baigiasi traukinio tunelio vaizdu, kurio gale matosi baltos šviesos apskritimas. Čia taipogi galima pamatyti bokštų dvynių griūtį ir kitus vaizdus, mums galinčius šiek tiek priminti jau daug kartų matytus žinių vaizdelius, tačiau pastarieji taip puikiai įkomponuoti, jog sudaro su skaitomu eilėraščiu vieną psichodelinę visumą. Tačiau priešingai nei dviejų jau anksčiau minėtų autorių video darbuose, šiame akivaizdžiai daugiau „meninio“ svorio paliekama ant teksto svarstyklių lėkštelės. Jis žymiai dėkingesnis interpretacijai atsietas nuo vaizdo ir garso negu „Aš iškepsiu tau blynus“ ar ciklas „Ufopoezija“.
Taip pat dėmesį būtų pravartu atkreipti į dvyliktoko iš Kauno Juliaus Čepukėno festivaliui pristatytą audiovizualinės poezijos filmą, kuris iš kitų minėtųjų tarpo išsiskyrė savo lyriškumu bei poetinei meditacijai nuteikiančia nuotaika. Filmo pradžioje rodomi patalai ir deklamuojama apie vilnonį ėriuką. Patalai, medžiai – nespalvoti vaizdai plaukia tarsi iš sapninio lygmens, tai jau ne šis pasaulis, jame nėra prezidentų ar teroristų, tai asociacijų pasaulis, kuriame J. Čepukėnas sugeba stebėtinai gerai irtis. Autorius nepaisant jauno amžiaus išmoningai naudojasi tiek poetinės raiškos priemonėmis, tiek garso bei vaizdo galimybėmis.
Net keliuose šių metų festivaliui pristatytuose trumpametražiuose filmuose buvo matyti karvės ar kiti su žemės ūkių susiję sutvėrimai. Vienas originalesnių karvių pasirodymų užfiksuotinas Sintezijos festivaliui pateiktame filme, kurio idėjos sumanytojas – Julius Žėkas. Čia galime stebėti vaikštančias karves, kurioms ant šonų puikuojasi užrašai.
Kaip ir kiekvienais metais festivalio programoje būta labai įvairių filmukų, galinčių įtikti net pačiam išrankiausiam žiūrovui. Tačiau vertinant visus pademonstruotus filmus, palyginus su ankstesnių metų „TARP“ festivalių metų rodytais, šie metai šiek tiek išsiskyrė paprastesne vaizdine raiška bei menkesne tekstų menine verte. Bet ši tendencija ne tokio ryškumo, kad būtų galima visus rodytus darbus ignoruoti, veikiau priešingai.
Kulturpolis.lt
2009-09-14