Praeitą penktadienį ir šeštadienį Utenos rajone be perstojo pliaupė lietus. Juknėnų kaimo bitininkas Boleslovas Strazdas, gerai dar menantis šio kaimo gyventojus – poetą Antaną Miškinį ir jo brolį vertėją Motiejų, sudėjęs ant stalo vašku ir medumi kvepiančias rankas kalbėjo, kad šie metai – ne bičių metai. Aviliuose beveik nėra medaus. Bet nerimo senojo bitininko veide nesimatė – dar nėra buvę, kad gamta biteles žiemai paliktų be maisto.
Kaip ir nėra buvę, kad per Antanines virš Antano ir Motiejaus Miškinių sodybos bent trumpam nepasirodytų saulė. O ji sekmadienį nušvito iš pat ryto. Gedulo ir vilties dienos minėjimą bei Antano Miškinio literatūrinės premijos įteikimą organizatoriai ketino pradėti 11 valandą, bet teko nukelti į popietę, nes anksčiau atvykti negalėjo šios parapijos klebonas, monsinjoras Petras Baltuška. O kokios Antaninės Juknėnuose be jo?! Kaip ir be Antano Miškinio dukters Jolantos, brolio Vinco vaikų Jovitos ir Vinco?!
Aplink sodybą jau būrėsi debesėliai, kažkur už alksnyno nepiktai dundėjo perkūnas, o žmonės vis rinkosi ir rinkosi – iš Juknėnų, Daugailių, kitų aplinkinių kaimų. Kultūros centro vadovams teko ieškoti antro autobuso, kad visi norintys galėtų atvykti iš Utenos.
Skaitomi Antano Miškinio tremties metų eilėraščiai, skamba Sudeikių kultūros centro vokalinio ir instrumentinio ansamblio „Sudeikiečių gaida“ (vadovas Adolfas Driukas) atliekamos dainos. Šventės vedėja rašytoja Regina Katinaitė-Lumpickienė kviečia tylos minute pagerbti tremtinių, visų kovojusių ir kritusių už Lietuvos laisvę atminimą.
Prasideda antroji šventės dalis. Priešais susirinkusius rikiuojasi Utenoje gyvenantys rašytojai, A. Miškinio literatūrinės premijos komisijos nariai Petras Panavas, Vytautas Kaziela, Regina Katinaitė- Lumpickienė, Rūta Mikulėnaitė- Jonuškienė. Utenos rajono meras Alvydas Katinas skelbia, kad septintuoju Antano Miškinio premijos laureatu už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą literatūroje tampa poetas Vladas Braziūnas, 2008 metais išleidęs poezijos knygas „Priedainė“ ir tarme parašytąją „Saula prė laidos“. Be 5000 litų premijos, Aukštaitijos lauko gėlių glėbio, laureatui įteikta ir tautodailininko Prano Kaziūno išdrožta ąžuolinė, 8 kilogramus sverianti pelėda. Vėliau poetas prasitarė, kad ketina vėliau grįžti į Juknėnus su inkilu.
„Tokia proga reikėtų kalbėti apie A. Miškinį. Gaila, tačiau skirtingai nei kiti vyresni Antano Miškinio premijos laureatai, aš asmeniškai nebuvau pažįstamas su poetu. Sutikdavau jį rašytojų sąjungos būstinėje ir prie jos, pasisveikindavome. Vien žinojimas, kad yra toks žmogus kažkaip veikė. Žinojau, kad jis perėjo tremtį ir tai tarsi atsispaudė jame – jaučiau žmogaus taurumą, didžiadvasiškumą. Jis priminė ir visą prieškarinę, legendinę literatūros kartą,“ – sakė poetas. Baigdamas V. Braziūnas šypsodamasis prisiminė fragmentą iš asmeninės mitologijos:
„Vienas mano senelis, pavarde Juknevičius, pasakojo kilęs iš Rytų Aukštaitijos. Uždarbiaudamas dvaruose jis ir atėjo iki Pasvalio. Kas gali man uždrausti įsivaizduoti, kad jis buvo kilęs iš čia?!“
Kasmet teikiama ir mažoji A. Miškinio premija. Šiemet ji atiteko Vilniaus Tuskulėnų vidurinės mokyklos dvyliktokei, respublikinio moksleivių literatūrinio konkurso nugalėtojai Dovilei Kuzminskaitei. Pagiriamasis žodis jaunajai poetei ir jos tėveliams atvykusiems į šią šventę. Iki šiol retas jaunasis nusileisdavo čia iš savo aukštybių.
Galiausiai dangus ėmė šventinti laureatus, bet dar ilgai svetingame Miškinių sodybos kieme prie giros ir sūrio, ir prie pyragų šurmuliavo svečiai, skambėjo aukštaitiška daina.