Vienas litas – nedaug... Tačiau kai šis Vyčiu paženklintas pinigėlis tampa giliaprasmiu simboliu ir įkūnija būrio skaitytojų ir kolegų pagarbą Jūsų darbui, virtęs „Vieno lito premija“ – tai jau visai kitas reikalas. Šios premijos įteikti ir aptarti pernai išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus narių knygas šiemet susirinko mišri kompanija. Būta nepabūgusių lietaus poetų, prozininkų, skaitytojų ir šiaip smalsuolių. Šauniausia, kad atkeliavo ir pulkas viešnių iš Vytauto Didžiojo universiteto, Jaunųjų literatų klubo, globojamas doc. dr. Ingos Stepukonienės. Užbėgsiu už akių ir pranešiu, kad šiemet Vieno lito premija P. Venclovos rankomis įteikta Zitai Gaižauskaitei už jos tikrai puikią, tėvams ir vaikams žinomą, poeziją.

O vyko šitaip: moderatoriai Laimonas Inis ir Eugenija Vaitkevičiūtė pristatė pernykštį derlių. Krizės išvakarėse jo būta gausaus (tikiuosi, kad mūzos pastebės šiuo sakiniu slepiamas ateities leidybos viltis...). Pasaulį išvydo dvylika prozos, penkiolika poezijos, trylika vertimų knygų. Taip pat šešios knygos vaikams, dvi „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės“ serijos knygos... Jos nedidelės, grakščios ir sąlygiškai nebrangios, tačiau, nepaisant dydžio, liežuvis nesiverčia R. Keturakio ir Just. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinių pavadinti „knygelėmis“. Pridėkime keturias toliau tęstos serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ knygas ir E. Janušaičio kompaktinę plokštelę – štai ir „ikikrizinės“ leidybos kraitė. Visi jos autoriai ir autorės visuomenei puikiai žinomi, gerbiami, kūrybingi ir solidūs. Prasitarsiu, kad net penkios šios kraitės knygos Poezijos pavasario šėlsme gavo įvairias premijas. Kitkas, mielieji, telieka intriga. Kas norite pasmalsauti, kviečiame į svečius, juolab kad Kaunas šiemet švenčia 90-ąsias savo, kaip Lietuvos Respublikos Laikinosios sostinės, metines.

„Pegasas 2008“ yra jau tradicinis renginys, tad džiugina šiemet sugalvota naujovė. Knygas aptarė ir, drįstu teigti, nuodugniai išanalizavo minėtos viešnios iš Vytauto Didžiojo universiteto. Poezijos knygas pristačiusios Justina Juozapavičiūtė ir Julija Perekrest išryškino temų, žanrinius ypatumus. Atskirai išgvildeno kiekvieno autoriaus ar autorės kūrybos išskirtinumą – netgi decentralizacijos ir sociologinius ypatumus šiuolaikinės lietuvių literatūros kontekste. Antai K. Navako rinktinėje „Stalo sidabras“ J. Juozapavičiūtė aptiko kaunistikos atspindžių, o moterų poeziją aptarusios J. Perekrest žodžiais, „Vieni moterų poezijai gali prikišti per didelį sentimentalumą ar jautrumą, negausią tematiką, tačiau niekas nepaneigs šios kūrybos atvirumo ir nuoširdumo, dvasios polėkio ir išminties.“ Tai iš dalies patvirtina ir vienos iš jaunesnių poečių, E. Perednytės kūryba: „krikščioniškoji tematika – svarbiausia poetės kūryboje, būties prasmės ieškojimai dvasiniame pasaulyje tampa svarbia atsvara šiuolaikiniam, desakralizuotam ir materialiam žmogaus pasaulėvaizdžiui“. Salomėjos Nėries premijos laureatės E. Drungytės „Lietumi lyjanti, vėjų genama poetės kalba, eilių gelmė ir išbaigtumas tikrai užburia, guodžia, gaivina, įprasmina poeziją kaip žmogaus sielos kūrybą.“ A.Ruseckaitės knyga „Tik labas sudie“, anot J. Perekrest, „tampa ne tik menų – poezijos ir fotografijos, bet ir minčių sinteze.“ Joje ryškus mažyčių gamtos stebuklų vaidmuo. Tuo tarpu T. Marcinkevičiūtės „K. E. Lionėje“ ironiškai žvelgiama „į lėkštą, tačiau taip susireikšminusį šiuolaikinio miesto pasaulį“. Eilėraščių herojė „harmoniją, pilnatvę, tikslą (...) randa mitologijoje, literatūroje, įvairiose pasaulio kultūrose.“ Dokt. Laura Auksutytė pristatė smulkiajai prozai priskirtinas knygas. Ji sveikintinu laikė smulkiosios prozos žanrinį įvairumą: „atrodo, kad literatūra pagaliau vaduojasi iš gana ekspansyvios esė žanro įtakos.“ Eseistika būna tik „gera arba labai gera“, o vienintelė kraitėje K. Navako eseistikos rinktinė „Du lagaminai sniego“ priskirtina „prie labai geros eseistikos.“ Džiugiai nustebino V. Šoblinskaitės knygos „Truputis lauktuvių“ paantraštė – „rašiniai“. Knygoje „esama visko, atsiminimų, apmąstymų, skaitytų tekstų refleksijos, puikios tarminės kalbos...“. Anot L. Auksutytės, ta pati atminties paradigma svarbi ir D. Zelčiūtės sudarytoje knygoje „Jurga“, pasižyminčia „sudarytojos gebėjimu Pranešėja palankiai vertino humoristines knygas – J. Gimberio „Papashos testamentas“ ir  R. Kluso „Smagūs skaitiniai“. „Nedaug Lietuvoje turime humoristų, kurie būtų išleidę ženklų šio žanro knygų skaičių bei tapę savotiška humoro klasika. Jurgis Gimberis neabejotinai atsiduria tarp ryškiausių“, – teigė L. Auksutytė. Šis humoristas apmąsto supantį pasaulį, „šiandienius įpročius, vertybes, kuomet žinios yra tapę tikslu sau, o televiziją žiūrėti ir laikraščius skaityti reikėtų kaip pasaką (...) parodo televizijos perteklių ir tikrovės trūkumą mūsų gyvenimuose.“ Taigi „Papashos testamentas“ laikytinas žaisminga forma pateikiama sociokritika. Panašią sociokritinę komišką terapiją visuomenei taiko ir R. Klusas. Visai kitokią, bandančią atspindėti kasdieniškumą, socialinę kritiką atstovauja T. Šinkariuko apsakymų ir pjesių rinktinė „Šokis“, pasižyminti labai vizualiais tekstais, neperkrauta metaforomis kalba. Tuo tarpu V. Kalvaičio apsakymų knygos „Svečias iš Magadano“ tekstai „galėtų būti klasikinio apsakymo žanro pavyzdys. (...) tradicinėmis lietuvių literatūroje tampančios temos (tremtis, vokietmetis, sovietinės okupacijos laikotarpis ir šių patirčių aidas dabartyje). Jei manote, kad tai nuobodu, klystate. Minėtos temos vis dar neišsemtos ir bus semiamos tiek, kiek dar skaudės mums patiems.“ Dokt. Livija Mačaitytė pristatė keturis romanus: V. Šoblinskaitės „Skyrybų kambariai“, M.Rakausko „Mergelės moterys. Kitaip nebūtų žemiškas gyvenimas“, N. Raižytės „Nesudegintos ant laužo“ ir J.Jasaičio „Per sutemas“. Pastarasis, anot pranešėjos, populiarus ir jaunimo tarpe. Pirmuosius du romanus sieja „tarpusavio susvetimėjimas, priverstinis – aplinkos ar likimo nulemtas buvimas tik sau ar su pačiu savimi, vienišumo, atskirties akcentai“ . Kiti du romanai, nors „struktūra, leksika, vaizdinėmis priemonėmis bei meninio kalbėjimo strategijomis šie tekstai yra neabejotinai skirtingi, tačiau pastebima dar viena, juos vienijanti, ypatybė, kurią J. Sprindytė itin taikliai vadina „epikos sugrįžtuvėmis“. Epika – tai siužeto, sodrių personažų ir chronologijos sugrįžtuvės. (...) Epikos stiprybė – kai ne jausmai liejasi, o „daiktai“ tarsi reprezentuojasi patys, kai neiškreipiamos proporcijos, sukuriami įsimenami žmonių charakteriai ir modeliuojami psichologiškai motyvuoti santykiai. Kai rašoma ne kad išsiverktum, o kad paliudytum.“ Remdamasi J. Sprindytės įžvalga, L. Mačaitytė reziumavo: kultūros „vyksmas nenutrūkstamas, gelmėse nuolat kas nors gimsta ir bręsta, o kūrybiniai proveržiai nenuspėjami. Visada atsiras kūrinių su sidabro prabos dimensija.“

Poeziją ir prozą vaikams aptarė Akvilė Kaminskaitė ir Neringa Surgailytė. A. Kaminskaitė trumpai ir taikliai įvertino XX a. antrosios pusės vaikų literatūros tendencijas ir aptarė Z. Gaižauskaitės „Kur keliauji, debesėli?“, G. Patacko „Dangaus žvėrys“ bei S. Abromavičiaus „Noriu knygeles skaityti.“. Dabartinė situacija, anot A.Kaminskaitės, nėra palanki originaliajai vaikų literatūrai. Kasmet Lietuvoje išleidžiama apie 500 pavadinimų vaikiškų knygų ir knygelių, bet tik trečdalis iš jų – lietuvių autoriai. Tad šioje rinkoje pirmauja verstinė literatūra. Be to, vaikų literatūros kūrimą valstybinės institucijos remia atsainiai. Kad netyčia nesuverstume bėdų vien „valstybės“ sąvokai, pasvarstykime: kažkokiems asmenims, matyt, atrodo, kad verstinė pasaka išaugins geresnį lietuviuką? Aišku, pasaka pasakai nelygu. Bet kai atidžiau žvilgteli, kokie produktai uzurpuoja Lietuvos knygų rinką, tai noris vilku kaukti...   Ačiūdie, atsiranda ir kitaip manančių. Antai N. Surgailytės aptartoje A. E. Puišytės istorinėje apysakaitėje „Aukso kalavijas ir karaliaus karūna“ patraukliai susipina trys pasauliai – pasakiškasis, istorinis ir šiuolaikinis. Įdomiai ir netikėtai klostosi siužetas – du berniukai susitinka su Vaidila, tad esti ir paslapties motyvų, ir mistikos atspindžių, lobių ieškojimų... Sykiu perteikiamos žinios apie Lietuvos istoriją ir mitologiją. Įdomus turinys ir itin gražios R. Tumasonio iliustracijos. Moralės temas vaikams pasakos kalba ir vaizdiniais perteikia L. G. Latonaitės pasakų knyga „Laumės akiniai“. Žaismingai praminta L. Inio knyga „Dievo karvytė“ su paantrašte „mįslių kuodelis, pasakų maišelis“, anot N. Surgailytės, leidžia vaikams patiems mokytis tautosakos, mėgaujantis gražia pasakaite.

„Tik per vertimus mus pasiekia tai, ką didaus yra sukūrusios kitos tautos“, – teigė doc.dr. Inga Stepukonienė. Ji aptarė 2008 m. vertimų knygas, išskyrė įtaigius J. Gimberio, reikšmingus J. Čeponio, D. Chaveau ir kt. vertimus. Taip pat trumpai supažindino su vertimų istorija Lietuvoje ir palygino tiek praeities, tiek dabarties situaciją mūsų ir kitų tautų atžvilgiu. Deja deja,  daug išvadų – ne mūsų naudai: „Su didžiaisiais vertimais vėlavome ilgai: ilgai mūsų nepasiekė ir dvasine savastimi netapo J. V. Getės „Faustas“, J. Joyce‘o „Luisas“, kafkos ir kitų iškilių pasaulio kūrėjų kūriniai. (...) nors jau XXI amžius, bet neturime ne tik nė vieno Knuto Hamsuno romano, bet ir H. K. Anderseno pasakų, verstų iš originalo kalbos.“ Anot I.Stepukonienės, šiuo laiku verstinė literatūra sudaro didžiausią leidžiamos literatūros dalį. Tačiau vertimų atrankos kriterijai visiškai pasikeitę: leidžiami daugiausia perkami, atitinkantys masinio skaitytojo skonį tekstai. Leidėjai renkasi versti populiarias, nominuotas knygas, kurios „dažnai prasilenkia su meninės vertės kategorijomis. Nominacija vakaruose ne visuomet yra meninės kokybės ženklas. Vertimų atranka Lietuvoje šiuo laiku suvokiama ne kaip noras nacionaline kalba išskleisti tautai dar nepažįstamų literatūrų horizontus (lietuviams taip ir liko nepažinta net artimiausių brolių latvių, taip pat estų, gruzinų literatūra) ar tobulinti jau turimus vertimus, kaip to reikalauja laikas, bet kaip poreikis į ją perkelti visa, kas šiuo laiku populiaru vakaruose (todėl su perdėta aistra verčiami skandinavų autorių romanai, dažnai antraeiliai, trečiaeiliai)“. Vertimas tampa per sparčia veikla, atsakingam darbui nelieka laiko, tad dažnai prastėja meninė vertimų kokybė. Per mažai dėmesio žanrų įvairovei: vyrauja romanas, o drama kaip vertimo objektas apskritai tampa neįdomi. Palyginimui: Latvijoje nedidukė Rygos leidykla išleido tris Ibseno kūrybos tomus – ir juos akimoju išgraibstė. Pranešėja taikliai pastebėjo, kad vis erdviau vertimų nišoje įsitaiso populiarioji literatūra, turinti aiškų komercinį aspektą, „kuriama pagal popmeno ar antimeno, nemeno principus“. Skaitytojas ima laukti tekstų, kuriuose „ryškios demitologizacijos, dekonstruktyvizmo strategijos (...) dirginanti, šokiruojanti ar linksminanti stilistika, ciniška ironija, sapnų, košmaro vaizdinija (...) būtų natūralistiškai apnuoginamos fizinės aistros ir žiaurumo aktai, įsigalėtų seksualinės fantasmagorijos, kalbama apie periferinius, dažnai supaprastinami perteikiamus metafizinius ir religinius dalykus, žaidžiama fundamentaliais simboliais, kitaip sakant, aktualėtų sensaciniai romano principai.“ Taigi, mielieji, tokios tokelės... Kritinė tiesa, anot J. Girniaus, tik kritikuoja, o kuriančioji tiesa siūlo išeitį. Doc. dr. I. Stepukonienė pasiūlė, vertimų strategijos kryptis: padaryti savais didžiuosius literatūros klasikus; išversti kūrinius, kurie susiję su Lietuva; versti geriausius šiuolaikinius užsienio literatūros kūrinius; susipažinti su atskirų tautų visa nacionalinės literatūros raida, pradedant nuo jos pirmųjų pasireiškimų ir daugiau galvoti apie vertimų atranką. Nes „vertimų atrankos tradicija yra paremta daugelio specialistų pastangomis ir supratimu“. Tiesa. Kaip daugelis tradicijų – jos niekad nebūna tik iš piršto laužtos ar tiktai laužytinos be galo be krašto...

Vietoje reziumė: suvienytos pastangos tikrai pasiteisino ir panašus bendradarbiavimas su VDU Jaunųjų literatų klubu, tikimasi, tęsis. Nors dėl ekonominės krizės kavos nebuvo – trauk ją šimts, ne kavomis, o žmonėmis ir jų ryžtu mūsų kultūra gyva. Nuoširdžiai dėkojame E. Janušaičiui už mintį vaišes bičiuliškai atsinešti iš namų, o R. Marčėnui – už dailias rožes!