Vasario 12–15 d. Vilniuje, „Litexpo“ parodų ir konferencijų centre, vyko 10-toji Vilniaus knygų mugė – didžiausia knygų mugė Baltijos šalyse ir vienas pagrindinių Lietuvos kultūros įvykių. Šiais metais mugė skirta ypatingiems Lietuvai įvykiams – projektui „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ir Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Daugiau dėmesio skirta Lietuvos istorijai ir jos istorinėms kaimynėms – Baltarusijai, Lenkijai ir Ukrainai. Visos trys šalys mugėje turėjo stendus ir pristatė savo šalių leidybą. Savo leidinių ekspoziciją parengė ir mugės svečias – Austrijos Linco miestas, kuris kartu su Lietuvos sostine šiais metais mini Europos kultūros sostinės metus.
Tiek oficialios informacijos. O juk įdomesnė, kaip žinome, neoficialioji – asmeninė. Paremta subjektyviais įspūdžiais ir patirtimis. O jų veikiausiai bus visokių, nes skaitytojų (pirkėjų) minia – nepaprastai marga ir kontrastinga. Didžiuliai žmonių srautai, ypač šeštadienį, leido pamiršti ir kalbas apie krizę, o tuštėjantys knygų prekystaliai su užrašu „Išpardavimas“ – ir dejones apie neskaitančius tautiečius. Veikiausiai teisūs yra prityrę leidėjai, sakantys, kad kiekvienoje tautoje yra maždaug toks pat procentas skaitančių žmonių – nei nuo tautos dydžio, nei nuo ekonominių sąlygų šis procentas nepriklauso.
Dar viena – mugėje nebuvo tokio ryškio literatūros žvaigždžių, kaip J. Irwingas pernai. Kai per dvi sales vingiavo autografų laukiančios skaitytojų barikados, užtvenkdamos visą kitą literatūrinį tekėjimą. Galbūt tai ir gerai. Kviestinės žvaigždės bene visada užtemdo vietines. Ir nieko čia nepadarysi – juk visi žino patarlę, kad savam krašte pranašu nebūsi. Antra vertus, žvelgdamas į puskilometrines eiles prie žvaigždės, nejučia pagalvoji, ar tie laukiantieji tikrai skaitys pasibaisėtino storio romaną, kurį godžiai kiša žvaigždei pasirašyti. Gal tiesiog pasidės į lentyną prie brangių niekučių ir išdidžiai rodys svečiams?.. Taigi ar eilėse grumdosi skaitytojai, ar – daiktų vergai?.. Ar knyga šiandien yra tik daiktas, ar kažkas daugiau?..
Leonardas Gutauskas, subtilus ir savitas rašytojas, poetas ir dailininkas, visai neseniai išleido naują romaną „Daiktai“ (ką tik apdovanotą garbinga Liudo Dovydėno literatūrine premija). Daiktas, kurį mes suvokiame kaip niekuo neypatingą materialų objektą, čia atsiskleidžia kaip jautrus žmogaus gyvenimo fiksuotojas ir tylus pasakotojas. L. Gutauskui priklausytų ir tyli abejonė: ar knygą galima suderinti su pirkimu ir pardavimu?.. Uždarą rašytojo darbą – su mugės blizgučiais?.. Su neretai pritemptais pristatymais, kai kiekviena leidykla giria savo prekę?..
Žinoma, rinkos ekonomika neklystų, teigdama, kad knyga – prekė, o rašytojas – prekės gamintojas. Bet ar prekybiniu galima vadinti kūrybinį procesą?.. Kas būtų buvę, jei visi didieji menininkai būtų galvoję apie prekinę savo kūrinių vertę ir jų funkcionavimą rinkoje?.. Dideliam, gaivališkam talentui tai niekada neturi būti svarbu. Nes jo darbus vertina ne tik rinka – vertina amžinybė. Bet galima suprasti, aišku, ir leidėjus, kurių tikslai šiek tiek žemiškesni. Jų norą parduoti tai, kas pačiam kūrėjui atrodo neparduodama.
Tarp šių dalykų slypi labai trapi, subtili riba, kurios kartais ir peržengti nereikia – ji pati kai kada pasislenka artyn. Šiemetė mugė buvo gerokai kuklesnė už pernykštę ir nepasižymėjo grandioziniais autorių bei jų knygų pristatymais, užtat buvo daugiau sveiko racionalumo. O ką galėtų reikšti tai, kad daugiau dėmesio buvo skiriama ne užsienio žvaigždėms, o lietuvių autoriams ir lietuvių literatūrai?.. Galbūt – krizę (kai nėra pinigų žvaigždėms prisikviesti), o galbūt – savotišką kultūrinį Lietuvos atsitiesimą ir savigarbos gimimą.