Juodąja skyle vadinčiau dabar mus ištikusią krizę, panašią į astronomijoje žinomą fenomenalų visatos reiškinį, kai kažkokie kosminiai objektai viską sutraukia aplink save, net ir šviesą, o patys lieka nematomi. Štai ir Lietuvoje atsiradusi tokia skylė netikėtai pradėjo ryti pinigus, santaupas, nervus, sako, kad joje dings net ir knygos, laikraščiai, o gal ir kai kurios partijos bei jų lyderiai.
Pats sau negaliu atsakyti į vieną naivų klausimą: kaip toje skylėje dingo pinigai? Ne taip seniai atrodė, kad jų atsargos neišsenkamos, kad jie patys savaime dauginosi bankuose, maksimose, akropoliuose, patys plaukė iš vienų kišenių į kitas. Imk bankų kreditus, išlaidauk, statyk pilaites, puotauk, kaip nori, ir kiek nori pirk, gyvenk smagiai savo namų, šeimos, vaikų ateities sąskaita, kol antstoliai dar nežada rodytis, korumpuok, imk kyšius, nes kyšius ima ir tie, kurie tuos kyšininkus turi sodinti. Kažkaip buvo saugu ir, rodės, jog šitaip tęsis ilgai. Kai kam net ir teismai tą saugumą užtikrindavo.
Visuomenė buvo įtraukta į nesaikingo išlaidavimo avantiūrą, diegiant įsitikinimą, jog pinigai viską gali ir yra svarbiausias sėkmės garantas, užmaršinant visa kita, t. y. kaip ir kitokiais būdais žmogus pats gali vairuoti savo poreikius ir likimą, būti atsakingas pilietis.
Staiga jam buvo pakišti lengvai gaunami ir leidžiami pinigai. Kaip čia neprisiminsi lietuviškos sakmės apie mužikėlį muzikantą, už gerus pinigus paties velnio sugundytą pagroti velnių vestuvėse. Velniai jam už grojimą metė, metė pinigus saujomis, o kai mužikėlis atsibudo kemsynėje, tai vietoj tų pinigų, pasirodė – tik beržo tošies gabalėliai besą.
Trumpos gerovės regimybė paprastai būna labai nepatvari, ta velniava prasidėjo lyg ir toli nuo mūsų: kažkur Niujorko bankuose, Islandijoj, net mūsų išvykėlių numylėtoj Airijoj, kiek arčiau – Latvijoj. Todėl kartais dar ir dabar bandoma nuteikti, jog ta finansinė katastrofa esanti tik išorinis veiksnys, nes per Europą krizės šmėkla netikėtai atslinko į laimingą mūsų kraštą, kuris garsinosi kaip drąsi šalis. Tačiau niekas neprigyja jokioje dirvoje, jei joje žemė nėra tam paruošta. Ir tai krizei Lietuvoje, atrodo, labai patiko, ir ji nežada pati trauktis.
Dar prieš pusmetį tos krizės pasirodymo galimybė buvo kruopščiai slepiama, ją pranašaujantieji būdavo laikomi vos ne valstybės kenkėjais, buvo subarta net ES komisarė Dalia Grybauskaitė, kuri tik užsiminė apie tuščią valdžios išlaidavimą. Dabar tenka mums visiems atsibusti velnių kemsynėje.
Tuo tarpu prieinantys prie valstybės pinigų, giedodami raminamas giesmes, iš anksto ėmė gelbėtis pasikeldami atlyginimus ir sugalvodami sau visokių lengvatų. Prisiminkime, kaip praėjusių metų pirmojoje pusėje staiga buvo pakeltas gyventojų pragyvenimo lygis, net keletą kartų padidinant valdančiųjų atlyginimus ir juos sudedant su visų kitų vos padidintomis algomis, atliekant paprastą aritmetinės dalybos veiksmą, smarkiai šoktelėjo tas vadinamasis vidurkis! Tuo metu dar daugiau dirbančių žmonių liko šiapus to vidurkio: mokytojai, kultūros darbuotojai, šiaip vien iš atlyginimų gyvenantieji. Ar tas vidurkis nėra akivaizdi socialinės atskirties riba?
Kodėl jie mums į akis taip ilgai melavo, kai jų pareiga įspėti visuomenę, kad ji būtų pasiruošusi visokiems netikėtumams. Tam valdžia ir yra. Todėl taip ir atsitiko, kad visuomenė šiandien yra atstatydinta, nedalyvauja tuose gelbėjimosi reikaluose, jai tiktai pranešama, kas per vieną ar kitą naktį sumanyta ir net patvirtinta, ko jau niekaip neatšauksi.
Sukelta panika – nėra laiko! O šiandien keldami kainas ta panika naudojasi dujų, degalų, transporto, butų šildymo meistrai, nes staiga nustojo veikti visi reguliavimo ir kontrolės saugikliai, valstybė, perleidusi iniciatyvą įvairioms verslo struktūroms, neturi ką pasakyti savo piliečiams. Mus ištiko kažkoks keistas tarpuvaldis. Ką dabar valstybė valdo? Ar ją kažkas valdo? Nežinau, kas yra blogiau: ar finansinė, ar pasitikėjimo krizė? Manau, jog pastaroji. Atsiranda bauginamų valstybės ir piliečių susvetimėjimo ženklų, nes išjungiami beveik visi socialiniai amortizatoriai.
Keleri pastarieji metai tikriausiai kada nors atrodys kaip visų smagiausi, nerūpestingiausi. Senukais tapę dabartiniai išlaidūnai tą laiką prisimins ir vaikaičiams pasakos kaip apie nesibaigiančią šventę, kai nežinia iš kur pylėsi pinigai, furšetuose liejosi šampanas, muzika, dainos, keliuose daužėsi prabangios mašinos, nežinia ko bijodami ėmė apsitverti aukštomis tvoromis, naujosios ponios, neseniai nusimetusios sovietinius purvabridžius, pozavo labai labai spalvotiems žurnaliūkščiams, dygo mūriukai ir pirtelės bei vilos gražiausiose Lietuvos vietose, veikė uždari naktiniai klubai, daugybė lošimo namų, buvo šimtais gaminamos vakarėlių žvaigždės, kai kurios, beje, ėmė šviesti jau net ir Seime.
Jie atėjo ir žada mus valdyti, užvaldydami net ir tai, ką dar vis vadiname kultūra. Štai ko jokios krizės neįveiks. Jie jau apsisaugojo. Ne vienas jų apsisaugojo galbūt jau ir nuo Lietuvos.
Ar dar kada nors pasikartos ši graži, nerūpestinga pasaka, kuri tik per pusmetį, rodos, jau tapo praeitimi? Tam nuostabiam laikui einant į pabaigą, prasidėjo jo nostalgija, kuri vadinasi krizė.Pirmiausia, kieno ta krizė? Nors jau įkyrėjo nuolat kartojami žodžiai, jog teks susiveržti diržus, beje, dažniausiai taikomi tiems, kuriems tie diržai ir taip suveržti, jau nėra laisvų skylučių.
Taigi, staiga dingo pinigai, beje, ne visi ir ne visiems. Bet vis dėlto dingo. Ypač po pirmosios Naujųjų metų nakties, po įspūdingų fejerverkų ir reginių prasidėjo finansinės pagirios. Veltui ieškoma kaltų. Jų tarsi ir nėra, o gal visi, kurie pasirašė kemsyno velnio užsakymą smagiai pagroti Lietuvai?
Tačiau vis dėlto man niekas negali paaiškinti, kur ir kaip tie pinigai dingo. Net žinomi bankų ekspertai nieko negali pasakyti. Gal jie sudegė, susidėvėjo, nuskendo? Gal Gediminas Kirkilas juos surūkė, kol dar viešai dūmino pypkę? Gal Andrius Kubilus, G. Kirkilui nematant, tuos pinigus kišo į klozetą, kad „nusodintų“ valdžioje esančius socdemus? Kur tie litai užstrigo? Nerandu tų litų, išmestų šiukšlynuose, konteineriuose, niekur nesimėto pakelėse su išgertais buteliais ir plastikiniais maišeliais, nesimato kemsynų pelkėse paverstais beržo tošimis.
Į šį neišmanėlio klausimėlį girdžiu įdomų atsakymą: banknotų niekas ir niekur nenaikino, jų yra tiek, kiek ir buvo, bet pinigų smarkiai sumažėjo. Taigi, banknotai dar nėra pinigai, o pinigais jie tampa priklausomai nuo to, kaip jie greitai juda verslo arterijomis, kas jų turi ir jais manipuliuoja, kas už juos perkama ir parduodama, kam ir kada jie duodami, išmokami, investuojami, išeikvojami, pasisavinami, išleidžiami, pakišami.
Taip susidaro virtualus pinigų perteklius, kada jų tarsi daug, bet nekuriamos ir nesukuriamos naujos pastovios materialinės, intelektinės ir kultūrinės vertybės, kurios užtikrintų šalies atsparumą visokiems netikėtumams, krizėms, stiprintų supratimą, kas mes būsime, ką veiksime net po kelerių metų. Žinomą klasikinį posakį būtų galima taip persakyti: vartoju, vadinasi, gyvenu. Laikinai.
Daug dalykų jau pramiegota, vartantis minkštuose tariamos gerovės pataluose. Neleistinai pramiegota tai, kas mus ištiks, skysime, uždarius Ignalinos atominę elektrinę. Štai viena nematyta negirdėta partija staiga iš savo minkštų patalų „prisikėlė“, bet ir ji prasitrindama užmiegotas akis dar nieko nemato ir vargu ar kada nors pamatys, net ir pats jos napoleonas, atvedęs į Seimą būrį šokančių ir dainuojančių markitančių.
Ar ne paradoksalu, kad valdyti ir gyventi žada mus mokyti atėjusieji tiesiog iš TV ekranų, iš tų visuotinių linksmybių, kurioms neturime net savo žodžio, pradėję jas vadinti šou. O juk kažkadaLietuvos valstybę atkurti ėjo žymiausi žmonės iš universitetų, atbuvę kalėjimus ir tremtis, gerai perpratę ekonomikos, valdymo, kultūros dalykus. Kas dabar ateina? Kas jie, ateinantys nugyventi Lietuvą ar paversti ją smagiu reginiu?
Keletą metų veikė toks tikro ar korumpuoto vartojimo agregatas, paleisdamas į apyvartą darbu ir pagamintomis vertybėmis nepadengtus pinigus. Krizė prasidėjo ne dabar, o kaip tik tada, kai pinigai būdavo leidžiami į visas puses valdžios pasididžiavimui, jos galios rodymui. Tada ir prasidėjo visuomeninių santykių, valdžios atskirties, kultūros krizė. Žarstant pinigus buvo maskuojama vis didėjanti socialinė atskirtis, kuri tikriausiai dabar labai apsinuogins, gal net įgydama katastrofos pavidalą.
Tas, rodės, patikimai veikusias finansines arterijas nejučiomis užkimšo kažkoks trombas ar trombai, kurių niekas neranda arba neieško. Užtat tų stringančių pinigų pradėta ieškoti mūsų kišenėse, skaudžiausia, kad ir tų, kurie finansinės euforijos metais ne ką įstengdavo jais pasišvaistyti.
Pirmiausia, kaip jau rašoma ir kalbama, gerokai visa tai taip pat pajus kultūra, menas, kūrėjų kišenės. Valstybę gelbės net Kristijonas Donelaitis, Antanas Baranauskas, Motiejus Valančius, Maironis ne savo kūryba, dainomis, kaip buvo Atgimimo metais ir kurių dabar jau beveik niekam nereikia, o nuo jų knygelių, iš kurių vaikučiai mokysis skaityti ir rašyti, nuskaitant tuos gelbėjimosi procentus, jais apmokant tai, kas taip neseniai buvo praūžta, paleista vėjais girdyklose, pramogų arenose, šou biznio renginiuose.
Simboliška, kad represinė rinkliava kultūrai bei raštui įvedama minint Vinco Kudirkos 150-ąsias metines, žadant „prisikėlimą“. Kažin, ką pagalvotų V. Kudirka, pamatęs, kaip jo garsiais žodžiais pasivadina nežinia kaip atsiradusi partija, kurios ir jos steigėjų visai nebuvo matyti, kada žmonės rizikavo ne savo atlygiais, o gyvybe. Štai Gedimino prospekte, kur jau šiais metais turėjo stovėti paminklas V. Kudirkai, tebėra tik tuščias karkasas, kuriame didžiojo tautos kėlėjo vis nėra, o tą vardą priima visai kiti.
Kartais praeidamas pro tą vietą pats savęs klausiu: kas su mumis atsitiko? Kaip ir tame būsimame paminkle, mūsų gyvenime, versluose, kultūroje dažniausiai styro tik kažkokie karkasai, kuriuose nėra juose stovinčių arba greitai ir lengvai šiandien jie iš ten šalinami, darant vietą imitatoriams!
Besaikis išlaidavimas, kuris ypač įsigalėjo pastarąjį dešimtmetį, dažniausiai tenkino tiktai kai kurių valdžios žmonių ambicijas, jų siekį rodyti savo galias. Tikriausiai dabar būtų nedrąsu reanimuoti, sakysime, tą visokiais būdais į mūsų sąmonę spraustą keistą kentaurą – Guggenheimo-Ermitažo muziejaus milijoninį sumanymą, parsivežtą iš svečių šalių ar susapnuotą vieno valdžios žmogaus, neturint jokio kultūrinės visuomenės pritarimo.
Nuostabiausia, jog tokius projektus Lietuvoje galima nesunkiai „prakišti“, naudojantis tam tikromis priedangomis, sakysime, Jono Meko vardu, tariama ekonomine nauda, negalvojant, kokiu būdu visa tai taps savos kultūros infrastruktūros dalimi. Tas sumanymas net nebuvo siejamas su savos šalies kultūra ir menu, savais poreikiais. Vis dėlto Lietuvoje galimos stambios, nors ir viešos finansinės avantiūros. Įsiminėme to Guggenheimo pastato projektą, kažkokį Neries krantine rėpliojantį vėžlį, o gal klumpę, suprojektuotą be jokio ryšio su Vilniaus architektūrine aplinka.
Čia galima būtų paminėti daugybę tuščio išlaidavimo pavyzdžių, neretai siejamų lyg ir su gražiu dalyku – kultūra. O pasirodo, jog tie valstybės biudžeto, savivaldybių bei rėmėjų pinigai kultūros vardu neretai pumpuojami į kieno nors kišenes ar net pro šalį. Kultūra, visokie renginiai ar reginiai tapo ta juodąja skyle, kurioje nugrimzta milijonai.
Paminėsiu tik vieną tokį: užpraeitais metais vykusias tarptautines artojų varžybas, kurioms buvo paskirta apie 18 milijonų litų. Ir kas ten taip svarbaus įvyko, kad iki šiol būtų atsimenama? Ogi nieko, suvažiavę tie artojai pradraskė Lietuvos žemę ir išvažiavo. Užtat gražiai papozavo to renginio sumanytojai, jau besiruošiantys naujiems rinkimams.
Taigi noriu klausti, kodėl tiek daug žmonių palieka Lietuvą, kada buvo vaizduojamas toks pinigų perteklius? Juk taip Lietuvoje turėjo būti visiems smagu.
Kultūrai išmetami pinigai ima kenkti pačiai kultūrai, neretai deformuoja žmonių dvasinius poreikius, ardo tai, kam turėtų būti rodoma pagarba, braunasi į ypač brangias vietas. Grįšiu prie to išgarsinto naujametinio fejerverko, nors gal ta tema jau gerokai ir nusibodusi. Norėčiau apie jį pasakyti visai ką kitą, ko aš niekur neradau parašyta. Suprantu, kad vieniems tas fejerverkas buvo įspūdingas reginys, kitus jis piktino dėl to, kad buvo sudeginti du ar trys milijonai. Bet ne vien tai.
O man buvo labai nemalonu stebėti tuos ugnies pliūpsnius, tose šviesose paskendusią, užgožtą ir iš tolo tarsi sumažėjusią Arkikatedrą. Nežinau, kam kilo mintis, neturint tam tikro pagarbaus supratimo, surengti čia tokį brangų šou biznio reginį? Ar gal jau prarastas jausmas, jog čia yra svarbiausia Lietuvos šventovė? Jeigu jau taip reikėjo, tai buvo galima tą šviesų puotą surengti Aukštutinėj pily ir jos prieigose, Rotušės aikštėje ar savivaldybės dangoraižyje. Jeigu kas matė, kokie buvo įspūdingi kinų fejerverkai jų dangoraižiuose.
Kažką labai svarbaus mes praradome ir jau nepastebime, ką prarandame, ko nematome ir negirdime. Ką galėtų reikšti toks pasiutęs noras pastatyti ką nors aukščiausią, plačiausią, įmantriausią, sutelkti didžiausią minią, savo pačių garbei surengti įspūdingą saliutą? Nemanyčiau, jog tai kyla vien iš savo nevisavertiškumo kompleksų, vis dar jaučiantis mažiems, visų skriaudžiamiems.
Ko gero, čia reiškiasi bjauresnis dalykas. Nors Lietuva šiaip yra demokratinė šalis, tačiau joje yra gana daug totalitarinės, nedemokratinės ar net nomenklatūrinės valstybės požymių. Vienas iš jų – gigantomanija, taip primenanti šalis, kuriose veikė ir veikia represiniai režimai. Tai yra vienas iš patikimų valdymo ir spaudimo visuomenei būdų, siekiant dominuoti, tokiu būdu rodyti savo galią ar galias.
Nežinau, kas žmones šiandien labiau valdo: ar tie akropoliai, arenos, „Zuoko dangoraižiai“, kiti brangiai kainuojantys ar kainuosiantys projektai, ardantys kultūrines ir socialines miesto struktūras, ar pačių išsirinkta valdžia? Sakysime, Europoje niekur nerasime tiek daug milžiniškų prekybos centrų, kiek jų pridygo ir dar žada dygti Lietuvoje.
Tokiems gigantams labai lengvai paklūsta minios žmonių. Didieji diktatoriai žinojo, ką daro, statydami milžiniškus niūrius pastatus, plėsdami aikštes. Štai Šiaurės Korėja net nusigyveno, prislėgta savo milžiniškos represinės architektūros.
Artėjantys sunkūs laikai, apie kuriuos čia rašau, antra vertus, nuteikia filosofiškai, kad atsitokėtume, sustotume ar šiek tiek grįžtume atgal, sakysim, prisimindami mūsų Atgimimą. Negerumai žmones kaip tik sutelkia, išgrynina jų sąmonę, jausmus, primena, kas jie yra ir ką gali, iš ko susideda jų gyvenimas, iš savo tarpo išveja netikrus laimės ir sėkmės pranašus, kurie visada pasirodo po didžiųjų laimėjimų. Juk 19 amžiuje lietuviai prisikėlė iš visiškos nebūties.
Yra dalykų, kurie už jokius pinigus neįgyjami, nenuperkami, negaunami iš valdžios. Nežinau, ar po tos vadinamosios krizės įvyks vertybių kaita. Mus reklama ir pinigais mulkina, jog, sakysim, yra didžiausia laimė, kad kokiuose nors šiltuose egzotiškuose kraštuose atsigultum pajūrio paplūdimyje, o per tave žirgliotų nepažįstami žmonės, kad paskui suprakaitavęs brautumeis prie mėsainio, stumdytumeis eilėje, grįžęs namo, kada už langų siautėja pūga, rodytumei pažįstamiems kvailas pusnuogių kūnų nuotraukas ir kvailas patenkintas šypsenas.
Štai kokia turėtų būti lietuvių laimė, kurią užgrobė komercija, vadinamasis elitas, pradėjęs tuo šantažuoti tautą savo bulvariniais leidiniais, šou bizniais, kurie, ačiū Dievui, galbūt bankrutuos ištikus savo galias demonstruojančiai krizei.
Antra vertus, mes matome, kaip tas nesaikingas perteklinis vartojimas sukuria gyvenimo laikinumo iliuzijų, sukelia įvairiausių neurozių, nevisavertiškumo kompleksų, žmonių susvetimėjimą, tuštumos baimę, vienatvę tarp brangių, bet laikinų daiktų, pomėgių, interjerų, pastatų, tuoj pat irstančių postmodernių kūrinių. Ta nykimo kultūra atsirado kartu su naujomis technologijomis, prestižo supratimu, visose gyvenimo ir kultūros srityse pradėjus dominuoti komercijai, tapusiai savotiška filosofine nebūties doktrina. Mes esame gaminami visagalės reklamos, apsukrių gundytojų. Mus ištinka toks absoliutus virtualus gyvenimas, kurio neturime kuo užpildyti, plaukiame tarsi už nieko neužkliūdami, nešami mums nežinoma kryptimi, judame į nebūtį apsėsti laikinų daiktų kaupimo isterijos.
Ši vadinamoji krizė galbūt yra mums pasiųstas ženklas, įspėjimas, jog reikia sustoti, pasižiūrėti šiek tiek atgal ir į save pačius, o ne į tokius, kokius mus mums rodo pinigai, nauda, konkurencija ar reklama.