Premjeras Andrius Kubilius teigia žinių visuomenės ir kultūros svarbą, tačiau dabar, regis, jis pats atsisuko prieš savo idėjas. Šitaip apmokestinant profesionalųjį meną ir kultūrą, nelieka nieko kito, kaip tik laukti, kada vėl sugrįšime į neraštingumo amžių. Nes be profesionalaus meno ir kultūros tautos laukia tik vienas kelias – degradacija. Ir dvasinė, ir ekonominė.
O juk egzistuoja gana paprastas mechanizmas, kaip būtų galima atskirti tikrą kūrybinį darbuotoją nuo to, kuris, pasinaudojęs proga, autorinės sutarties pagalba apgaudinėja valstybę. Ir šis mechanizmas – tai menininko statusas, patvirtintas kultūros ministro: kad jis įsiteisėtų, buvo sugaišta daug laiko, dirbo komisijos, išleistos lėšos, o realybėje jis praktiškai neveikia.
Ir šiandien pasitaiko puiki proga menininko statusui pagaliau imti veikti, ir veikti efektyviai – atsijoti tuos, kurie, naudodamiesi autorinėmis sutartimis, nevykdo meninės veiklos, o tiesiog plėšia valstybės iždą. Autorinę sutartį pasirašęs žmogus turi būti kūrėjas, o ne apsukrus apgavikas, kuris savo veiksmais tyčiojasi ne tik iš valstybės, bet ir iš menininkų, kultūros žmonių.
Antra vertus, menininko statusą turi palyginti nedidelė grupė žmonių, kuri mokesčių sistemai didelės įtakos nedaro, o sukuria didelės vertės produktą. Antra vertus, ši žmonių grupė, mokėdama mokesčius kaip kiekvienas iš mūsų, neretai neturi jokių socialinių garantijų. Užtat ir norisi paklausti Premjero, kur jo prioritetai: ar visuomenės kultūra, ar stora piniginė?.. Ar Lietuvoje gyvens turtingi ir tamsūs, ar vargingesni, bet protingesni, išdidesni piliečiai?..
Diržą susiveržti turime visi, bet mauti apynasrį kultūrai ir menui, kai šaly vis labiau įsigali žemiausio lygio pramogos ir pataikaujama prasčiausiam skoniui, reikštų, kad valdžios prioritetai kelia rimtų abejonių.
Regis, užteko jau „frontininko“ A. Paleckio simpatijų mėgėjų menui ir saviveiklai ir savotiškos pono V. Martikonio nuomonės apie skulptūras, kurią galima įvardyti ne kitaip kaip nekompetentingo valdininko diktatūrą, kad suprastume, kur visa tai gali nuvesti.
Omeny kažkodėl iškyla R. Bredberio kūrinys, kuriame laiminga ateities visuomenė buvo beraštė, o gaisrininkai ne gaisrus gesindavo, o degindavo knygas, kurių turėti būdavo federalinis nusikaltimas. Profesionalusis menas ir kultūra nesistengia įtikti prastam skoniui, o formuoja žmogų kaip asmenybę, skatina jį mąstyti ir būti kūrybingam. Tačiau kūrybingų ir savarankiškų žmonių mūsų valdžiai nereikia.
Tai paliudytų ir lengvatos už šildymą. Kodėl jos skiriamos žmonėms, kurie naudojasi centriniu šildymu, o apšildantieji savo būstus elektra ar dujomis lengvatų negauna?.. Žmonės rūpinasi sutaupyti, įsirengia ekonomišką šildymą, diegia naujas technologijas, o elektra ir dujos jiems vis branginama.
Gi tie, kurie nesirūpina nei taupyti, nei renovuoti, nei saugoti gamtą nuo taršos, gauna lengvatas. Taip valdžia formuoja piliečius, kurie nei dėl savo, nei dėl kitų labo nepakrutins nė piršto.
Norisi tikėti, kad Premjeras, kadaise gana neblogai susitvarkęs su Rusijos krize, ras būdų įveikti ir šios dienos sunkumus. O Vilnius bus tikra Europos kultūros sostinė, o ne fasadinė. Ir Lietuva tūkstantąjį kartą bus paminėta kaip kultūringa šalis, o ne alaus, žaidimų ir lengvo būdo merginų kraštas.