Lietuvai seniai laikas turėti rimtą, gal net kelias rimtas valstybinio masto literatūrines premijas, kurias geriausiems iš geriausių, novatoriškiausiems iš novatoriškiausių literatūros kūrinių kasmet skirtų kokios nors solidžios akademikų ir intelektualų institucijos. O dabar žaidžiame populistinius žaidimus su kasmet triukšmingai ir pompastiškai renkama geriausia knyga, prašome tautos už ją balsuoti, bet pačiai tautai tuose rinkimuose nieko siūlyti neleidžiame.
Žinoma, ir toks knygų pirkimo bei skaitymo skatinimo būdas nėra nieko bloga. Bent jau kelių garbių kritikų pasiūlytų leidinių autoriams ir leidėjams tai – apskritai šauni, nė cento nekainuojanti didžiulė, net keletą mėnesių trunkanti reklamos kampanija. O kai taip yra, tiek viso šito šou organizatorius, tiek knygas reklamos kampanijai atrenkančius vargšus ekspertus, tiek balsų skaičiuotojus gali nesunkiai apkaltinti šališkumu, gal net, kaip dabar madinga, korupcija.
Jeigu būtų taip, kaip ką tik siūliau, šito nemalonaus dalyko, ko gero, išvengtume, o profesionaliai pačiu aukščiausiu kultūros lygiu skiriamos premijos tikrai neatrodytų nei mažesnė garbė, nei menkesnis paskatinimas. Reklama taip pat garantuota, nes kas gi, pavyzdžiui, dabar nenori geriau susipažinti su Nacionalinės premijos ar Poezijos pavasario laureatų kūryba?
Tikriausiai tuomet išvengtume ir tokių nuomonių, kaip antai: „Dažnai atrodo, kad lietuvių kritikams įtinka tiktai Žemaitę ir Baltušį primenanti lektūra. Nebuvo toji lektūra bloga, tik atgyveno. Žmonių mąstymas, požiūris, prioritetai, net moralė ir etika keičiasi. Amžinosios vertybės egzistuoja ir išlieka, tačiau visiškai kitokioje terpėje, todėl ir rašyti apie jas reikia šiandieniam žmogui suprantama kalba ir nauju stiliumi. Bet pažiūrėkime, ką kritikai ir ekspertai vėl išrinko geriausiomis šių metų knygomis... Tikrai ne tas, kurias skaito ir net per tokį trumpą laiką, kaip vieni metai, išskyrė ir pamėgo skaitytojai...“
Arba: „Nustokit verkti, kad tauta atsilikusi ir neišprususi, todėl ją būtina auklėti ir kažkur vesti, kad masės yra pilkos ir nesąmoningos, todėl privalu jas šviesti ir maitinti tuo, ką „išverda“ ir patiekia mūsų literatūrinės virtuvės šefai. Skonį, be abejo, reikia lavinti, ugdyti, tačiau nereikia pamiršti, kad lietuviai nuo seno yra visiškai neprastai skaitanti, puikios klasikinės kūrybos dvasia ugdyta tauta, šiuo metu galinti rinktis iš gausybės geros pasaulinės literatūros. Tačiau kelių žinovų siūlomos geriausios lietuviškos metų knygos kažkodėl dažniausiai nuvilia. Kažkokia sunkioji artilerija. Nei įdomu, nei intriguoja, nei labai nauja...“
Arba dar: „Toks įspūdis, kad mūsų literatūros kritikai paprasčiausiai bijo atsakomybės. Gal net visko, kas per metus išleista, neperskaito... Tą atsakomybę numeta kaip kokį kaulą skaitytojams: esą, štai jums penkios knygos, penki autoriai, išsirinkit geriausią, ir paskui nesukit mums galvos, nekaltinkit, kad ne tą ar ne tokį išsirinkot...“
Pagaliau gana keista, kad geriausios metų knygos pradedamos rinkti bene trys mėnesiai iki tiems metams baigiantis. O juk dar nemažai visko perskaityti norėtųsi. Realiai metinės premijos turėtų būti skelbiamos ne anksčiau kaip kitą pavasarį ar vasarą. Kuo blogai būtų, tarkim, Spaudos atgavimo diena, pažymima gegužę? Vasario mėnesį vykstanti Vilniaus knygų mugė ir taip jau perkrauta visokiausiais renginiais.
Sąmoningai nesirėmiau konkrečiais leidiniais, autoriais, skaičiais ir pavadinimais. Atvirai kalbant, nesinori dalyvauti šiuo metu vykstančioje ir taip gana triukšmingoje, tik, deja, nelabai paveikioje ir nelabai didelio atgarsio sulaukiančioje reklamos kampanijoje. Tenorėjau išryškinti problemą, vieną kitą tendenciją ir pateikti keletą skaitytojų nuomonių. Spaudoje, internete rasime jų ir daugiau, tačiau vis tiek kol kas tai – balsas tyruose.
Toks balsas, kaip ir vienas lauke – ne karys, tačiau visą literatūrą palaiko vienišiai – tiek rašantieji, tiek skaitantieji. Dar žinau, kad nei iškilioji kritika, nei masės nebūna absoliučiai teisios. Tik per laiką išsikristalizuoja ir ilgainiui klasika tampa vos nedidelė dalis leistų, skaitytų, premijuotų ir visai nepastebėtų poezijos bei prozos knygų. Betgi gyvename – rašome, skaitome, vertiname – šiandien, čia ir dabar. Todėl galime sau tai leisti...
Bernardinai.lt
2008 11 22