Kęstutis Navakas – Tokijuje. Sigitas Parulskis – Osle. Tomas Venclova – Londone. Gintaras Grajauskas – Edinburge. Eugenijus Ališanka – visur, tik ne Lietuvoje. Ar prisimenate, kada šie ir daugelis kitų iškiliausių dabarties lietuvių rašytojų lankėsi Rokiškyje, Marijampolėje ar Žemaičių Kalvarijoje? Vargu. Po provincijos miestelius dažniausiai keliauja literatūros jaunuomenė ir antros lygos žaidėjai. Plunksnos meistrų kultūrinio turizmo maršrutai, pastaruosius kelerius metus vingiuodami po visą Europą, neretai aplenkia net Vilnių ar Kauną, ką jau kalbėti apie vargšę provinciją.
Tiesa, kartą per metus iš visų pasaulio ir savo namų pakampių rašytojai susirenka į literatūros atlaidus – Vilniaus knygų mugę. Įrodo, kad dar gyvi ir sveiki. Taip pat jie surengia atsiskaitymo vakaronę sostinės Rašytojų klube, kai išleidžia naują knygą. Dar – susipranta atvykti atsiimti kokios nors premijos. Tačiau ar to pakanka?
Kai kurie didžiaisiais vadinami arba save laikantys rašytojai ignoruoja net ir tokius tradicinius festivalius kaip Poetinis Druskininkų ruduo ar Poezijos pavasaris. Kažin ar jie sutiktų palaikiu autobusiuku dardėti į Kavarsko mokykloje rengiamą literatūros vakarą. Sugaištų dieną ir už tai negautų nė 50 litų.
Edinburguose ir londonuose kviestiniais svečiais labai rūpinamasi. Skrydis kartais trunka trumpiau nei kelionė į Kavarską. Viešbučio lova tikrai patogesnė už autobusiuko sėdynę. Įspūdžių irgi nepalyginsi. O dar honoraras eurų pavidalu!
Tačiau rašytojai dėl to nekalti. Jie irgi žmonės – kai jais rūpinamasi, jie linksi galva ir lipa į lėktuvus. Ir dar rūpinasi ne tik juos kviečianti, bet ir gimtoji šalis. Taip, Lietuvos literatūrinė politika jau kelinti metai orientuota išorėn, ne vidun. Jei reikia pinigų kokiai nors plunksnos meistrų kelionei į Varšuvos knygų mugę, jų visada atsiras. Jei kas nors sumanytų nubraižyti literatūrinių renginių maršrutą tėvynėje, valdžia jam atšautų, kad rašytojus gali ir savo automobiliu pavežioti.
Matyt, kažkas mane apgavo, kad 2008-ieji Lietuvoje – skaitymo metai. Juk lietuviška skaitymo skatinimo realybė liudija ką kita – „Skaitykit, japonai, skaitykit, norvegai, skaitykit, visa Europa!“ Ir netiesa, kad savame kieme pranašu nebūsi.
Kažin ar keliautų po londonus ir edinburgus rašytojai, kurių prieš tai nebūtų pamėgę ir įvertinę lietuviai (premijų užsieniuose juk niekas nedalija)?
Tad ar negalėtų šalis ir rašytojai šiek tiek daugiau dėmesio skirti ir vietos skaitytojams?
Mūzų malūnas
2008 11 10