Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė kuria dokumentinį filmą „Šokis dykumoje“ apie šviesaus atminimo rašytoją Jurgą Ivanauskaitę. Tai bus biografinis filmas, rekonstruojantis svarbiausius J. Ivanauskaitės gyvenimo įvykius, pristatantis rašytojos gyvenimą, kūrybą ir visuomeninę veiklą. Tam pasitelkiami gerai Jurgą pažinojusių žmonių liudijimai, vaizdo ir garso archyvinė medžiaga, taip pat šiek tiek vaidybinių intarpų, kur naudojami autentiški rašytojos daiktai. Svarbiausias filmo uždavinys – perteikti Jurgos Ivanauskaitės gyvenimo patirtį ir tokiu būdu įamžinti idėjas, įtakojusias daugybę jos amžininkų, paliktas mums kaip kvietimą drąsiai ir beatodairiškai siekti dvasinio tobulėjimo.

       Filmo prodiuserė Živilė Gallego, viena iš filmo "Nuodėmės užkalbėjimas" autorių, ėmėsi naujo kūrybinio projekto. "Dar filmuojant "Nuodėmės užkalbėjimą" Jurga Ivanauskaitė būdavo filmavimo aikštelėje. Čia, bendraujant su ja, ir gimė mintis nufilmuoti biografinį dokumentinį filmą apie pačią rašytoją, – pasakoja Ž.Gallego. – Diskutuojant apie būsimo filmo scenarijų Jurga kalbėjo, kad tai turėtų būti spalvotas, optimistinis kūrinys. Toks gyvenimo teigimas, koks buvo būdingas J.Ivanauskaitei, daug kam galėtų būti pavyzdys".

       „Tai bus juosta apie neeilinę moterį, kuri sugebėjo pasiekti savo tikslų“, – sakė filmo režisierė Agnė Marcinkevičiūtė. „Filmo apie J.Ivanauskaitę idėja kilo režisieriui Vytautui V.Landsbergiui. Visai ne todėl, kad jis pats norėjo jį kurti, o todėl, kad suvokė, kad likimas gali ją iš mūsų atimti. Tuo metu Jurga jau gydėsi Švedijoje. Norėjome su Vytautu nuvykti pas ją, pakalbinti, bet jai rūpėjo ne interviu. Tai suprasdami mes su Vytautu nesibrovėme pas ją. Vėliau Jurga pasijuto geriau, atvyko į Lietuvą, Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjimo“ filmavimo metu susitiko su prodiusere Živile Gallego. Prodiuserę sužavėjo Jurgos asmenybė. Jos abi ir pradėjo plėtoti filmo idėją“, – apie „Šokio dykumoje“ atsiradimą pasakojo A.Marcinkevičiūtė.

       Siūlome interviu su filmo režisiere A. Marcinkevičiūte (ją kalbina Rasa Paukštytė, lrytas.lt)

       - Ar jūs buvote susitikusi su J.Ivanauskaite?

       - Mes bendravome vienintelį kartą, kai aptarėme būsimo filmo scenarijų. Svajojome, kad vasarą plauksime plaustu, pasikalbėsime, užsuksime į jai brangias vietas. To neįvyko. Todėl filmuotos medžiagos iš paskutinių Jurgos gyvenimo metų nėra daug. Daugiausia – iki 2005-ųjų. Tai – Sąjūdis, Roko maršas.

       Porą metų visų klausinėjau apie Jurgą – ne tik garsių žmonių, kurie kalba filme. Apskritai domėjausi jos kūryba, veikla. Jurga abejingų nepalikdavo. Žmogaus be nuomonės apie ją nesutikau.

Mintis apie kokį nors filmą gali sklandyti ilgai. Tačiau ji dažnai netampa filmu. Tai priklauso nuo daugelio kitų dalykų.

       - Kas jums buvo pagrindinis filmo įkvėpimo šaltinis?

       - Juostoje norėjau kalbėti apie neeilinę moterį, kuri sugebėjo pasiekti savo tikslų. Drįstu taip sakyti, nors ir suvokiu, kad jos tikslai buvo dar didesni. Ji savo siekių kartelę buvo labai aukštai užkėlusi. Bet jos maksimalizmas lėmė, kad daugelis dalykų jai pavyko. Ji visa galva pralenkė savo amžininkus. Manau, kad dar pusšimtį metų Lietuvoje nesutiksime tokio dvasingumo žmogaus.

       Jurga viename eilėraštyje rašė, kad yra daug Jurgų. Ir jas visas teko surinkti į vieną filmą. Kiekvienas žmogus, sutikęs ją tam tikromis aplinkybėmis, pažindavo vis kitokią Jurga. Ji bendravo su labai įvairiais žmonėmis. Jurga pati yra sakiusi, kad jos draugai tokie įvairūs, kad juos būtų labai sunku surinkti į vieną būrį, – jie tiesiog tarpusavyje nederėtų.

       - Žmogaus gyvenimo į vieną filmą, kad ir koks ilgas jis būtų, nesudėsi. Ką filme stengiatės akcentuoti?

       - Bet pati J.Ivanauskaitė nevengė kalbėti apie ją užklupusią ligą.

       - Toks įspūdis galėjo susidaryti. Bet užtenka paskaityti jos paskutinę knygą „Viršvalandžiai“, kad suvoktum, jog viešumas jai buvo našta. Bet kai Jurga pamatė, kad visuomenė dėl gandų apie ją visai nusišneka, parašė tuos kelis atvirus laiškus. Jurga siekė, kad jos laikysena nebūtų iškreipta. Netiesos ar pusiau tiesos ji netoleravo.

       - Kokiu principu atsirinkote medžiagą filmui?

       - Stengiausi atmesti neesminius dalykus. Koncentruotis į tai, kas liudija J.Ivanauskaitės pilnatvę. Ji buvo nerami asmenybė. Ieškau to neramumo priežasčių. Archyvinės medžiagos yra gana daug, ypač televizinės. Nė vienas mano kalbintų žmonių neatsisakė pasisakyti, visi turi tvirtą nuomonę apie Jurgą.

Tiesa, labai mažai stilingų vaizdų, kurie labiau tiktų mano filmui. Išskirtiniu pavadinčiau tik Dalios Kutraitės interviu, nufilmuotą prieš 15 metų.

       Savo filmuose aš visada siekiu aiškumo, paprastumo, artumo televizijai, nes tik ji ir rodo dokumentinius filmus. O televizijai visai netinka kadrai, kai valtis tris minutes plaukia į vieną pusę, o tada – į kitą. Filmą žadama rodyti ir kino teatruose, tad galvoju apie kitokį tempą ir vizualumą.

       - Tai bus pirmasis jūsų dokumentinis filmas, kuriame naudosite ir vaidybinius elementus.

Kodėl pasirinkote būtent tokią formą?

       - Tai sąlygojo Jurgos pomėgis viską estetizuoti. Tikiuosi, kad mistinė, siurrealistinė plotmė filmui tiks. Galiu dar pasakyti, kad filmo operatorius Vaidotas Digimas bandys animuoti, savotiškai atgaivinti Jurgos pieštus angelus.
       Kurdami filmą bandome sekti pačios Jurgos dvasia, lyg ir prisiderinti prie jos. Juk ne apie save suku filmą. Jeigu nesistengtum prisiderinti prie vaizduojamo herojaus, filmai apie Romualdą Granauską, Jurgį Kunčiną ar J.Ivanauskaitę niekuo nesiskirtų. Juk Jurga buvo dailininkė, jos palikime daug fantazijos. Todėl manau, kad šiek tiek fantazijų filmui bus tik į naudą.

       Stengsimės neperspausti – vaidybinė dalis sudarys tik penktadalį filmo. Ją filmavome Nidoje.

Be to, tarp informacijos blokų būtini atokvėpiai. Jais ir taps aktorės Birutės Marcinkevičiūtės suvaidintos scenos Nidoje. Naudojame ir autentiškus rašytojos daiktus. Birutei teko vilkėti Jurgos drabužius.