|
<< Atgal
Antanas Tulys
BANKAS UŽSIDARĖ
Antrą dieną po vestuvių.
Aš dar nupirksiu užuolaidas langam,
abejodamas tarė jaunoji.
Turime taupyti. Bet ko gali atsitikti gyvenant,
jaunasis priminė reikalą taupyti, apie ką juodu jau buvo plačiai kalbėję ir
bendrai pripažinę.
Bet bus gerai ir be užuolaidų.
Žinoma. Daugelis gyvena be užuolaidų. Ir
saulės daugiau, ir dulkių mažiau.
Vis dėlto namai be užuolaidų neatrodė Samuolienei
kaip reikiant. Ji tebebuvo dar vaikas septyniolikos metų. Bet ji mielai sutiko.
Reikia taupyti, labai taupyti, grašį prie grašio dėti. Tatai galvodama, ji ir vėl
ėmė kalbėti:
Reikėtų divono prie lovos. Mano kojos
nepratusios ir kažkaip lyg ne viskas tvarkoj.
Bet galima ir be jo apsieiti, ar ne?
Ji tik nusišypsojo.
Daug ir kito ko namuose reikėjo. Ir Samuolienė tai
jautė. Bet reikia taupyti. Dar šį rytą juodu kalbėjo apie ateitį kas bus po
dešimties metų, po dvidešimties. Taip, jų vaikai nueis kitais keliais. Jų dukterys
nebus mainierių žmonos, o jų sūnai nesiraitys anglies urvuose, juodi ir suprakaitavę
kaip jų tėvas. Juodu dės centą prie cento, dolerį prie dolerio, kad vaikus išleistų
į mokslą. Ir kada tai sukosi jos galvoje, ji tarė mylimajam, prieštaraudama pati sau:
O gal mes neturėsim vaikų?
Vyras palingavo galvą.
Kuris angliakasys jų neturi? Ir ne po vieną
nuo penkių ligi tuzino.
Samuolis ėmė žiūrėtis, kad jo darbo skarmalai
būtų tvarkoj. Rytoj reikės grįžti į darbą.
Tada jų ausis pasiekė išsigandusių moterų ir
vaikų klyksmas.
Kasyklose įvyko sprogimas.
Jo brolis, jos tėvas kasyklose.
Juodu išbėgo į būrį panikos pagautų žmonių.
Ir pamišusi gauja moterų, vaikų ir vyrų bėgo prie kasyklų. Ir minia vis augo, augo
augo iš visų pusių. Aimanavimas didėjo.
Kiek žuvo, kiek sužalota, minia sužinos vėlai
šį vakarą arba rytoj, arba tik po kelių dienų. Viskas pareina nuo sprogimo.
Po dvidešimt metų.
Atsitiko ne kaip mes norėjome, tarė
Samuolienė.
Ką galėjom, mes padarėm, teisinosi
Samuolis.
Jų sūnus, ligi šiol vis žadėjęs ko naujo
ieškoti, kur nors išvažiuoti, šiandien vedė ir visiškai nusprendė likti kasyklose
visą gyvenimą. Baigęs pradžios mokyklą, daugiau jis nė nemėgino mokytis. Pats
vaikas norėjo, bet tėvam nebuvo iš ko jį mokyti. Prieš ketverius metus sirgo ir mirė
jų vyriausioji duktė, prieš dvejus metus Samuolienei darė vidurių operaciją. Taip
visi doleriai ir centai, kurie dar buvo sutaupyti, išėjo.
Kasyklose užmuštas jo brolis, jos tėvas. Kasyklose
jis irs. Kasyklose ir jų sūnus pasilieka. Čia jų kraujas, prakaitas ir gyvybė
susisunkę į juodą anglį. Ir anglis, nors visada pavojinga, prisisunkusi kraujo ir
lavonų, laiko kažin kaip tvirtai prirakinusi šią ir būsimas angliakasių kartas.
Samuolių jaunystos svajojimai ir viltys jau lyg ir
sugriautos. Bet dar ne visiškai. Duktė Viktorija, kuri šiemet baigė vidurinę mokyklą
ir išvažiavo gyventi į Chicagą, gal bus laiminga ir suras geresnių pažinčių.
Paskui dar ketvertas priaugančiųjų gal bus laimingesni už savo brolį. Gal jie bus
drąsesni turės noro išeiti, klajoti, ieškoti. Gal.
Bet vistiek ši diena yra pažymėta diena. Juodu
pajuto šiandien tai, ko lig šiol nejautė, bet galėjo jausti. Kam Samuolis lipdamas
laiptais uždūsta, kam Samuolienė taip sustorėjo ir lyg susitraukė? Kodėl prieš
prastą orą Samuoliui jau gėlė sulaužytąją koją ir buvo jau pradėję gelti
dešinę ranką, gal nuo nuolatinio anglies kirtimo? Kodėl Samuolienei jau dažnai
suskausta strėnos ir reikia dažnai šlapintis?
Ateina senatvė. Tamsios, ilgos, paniurusios
senatvės dienos. Ir baimė.
Juodu gali pasižiūrėti į veidrodį, kuris
nemeluoja: jisai jau palinkęs, jinai sustorėjusi. Jis nuplikęs; jinai
pradėjusi žilti. Jo veidas visas mėlynas, primuštas anglies; jos pradėjęs
gelsti. Jų gyvenimo kompasas, kuris brėžia pusiauratį, jau grįžta žemyn, į
liniją, nuo kurios pradėjo. Jis pradėjo leis [...]1
kurios jis pakilo prieš dešimtis metų. Juo [...] Samuoliai tik šiandien suprato.
Atsibeldžia senatvė.
Reikėtų sūnui daugiau ką nupirkti vestuvių
dovanų, kaip visada ji pasiūlė.
Užteks ir to. Laikas pradėti rūpintis, kad
senatvėj grašį turėtume, sudraudė ją vyras.
Toksai jo posakis buvo dar jaunas. Jis kažkaip
nepaprastai skambėjo Samuolienės ausyse. Iš karto ji apsižvalgė, pažvelgė į
žaliuojančius medžius už lango, į lietuviškas rūtas pašalyje. Dar pasižiūrėjo
į savo vestuvių paveikslą, kuris tebekalbėjo toj pačioj vietoj. Ir sutiko su vyru:
Tiesa, be cento niekas nepakęs senatvėje.
Juodu apsirėdė ir išėjo pas marčios tėvus, kur
buvo rengiamos jų sūnaus vestuvės. Išėjo su vienu mažu ryšuliu.
Dar po aštuoniolikos metų.
Samuolis parėjo namo vilkdamas kojas. O tai buvo
lygiai toks pat vakaras, kai prieš keturiasdešimt metų jisai pardrožė namo, kojom
žemės nesiekdamas.
Kieme jo žmona, stora, žila, ir jau žemesnė nei
kadaise traukė nuo virvių išdžiūvusius skalbinius. Pamačiusi vyrą, ji nudžiugo,
bet jau nebėgo jo pasitikti ir pabučiuoti, kaip kad prieš keturiasdešimt metų ji
darydavo tokiais vakarais.
Susidūrusi ji su jo akim, tuojau apsiniaukė ir
ėmė klausinėti:
Kas tau? ji klausė ir bijojo išgirsti
atsakymą.
Galėsiu dabar pailsėti, nusiminęs atsakė
jis.
Paleido? vėl klausė ji.
Paleido, atsakė jis.
Baltiniai išdribo iš senės rankų.
Ilgam?
Neribotam laikui.
Bėgo kupina klausimų tyla. Ir moteris nei iš šio,
nei iš to užsiminė:
Kažin, kad išsiųstume pinigus į Chicagą?
Gal ir reikėtų.
Girdėti, visur mažuose miesteliuose bankai
užsidaro. Sako, Amerika bankrutuoja. Dabar nedirbsi... O jei dar kas atsitiktų su
pinigais...
Birželio sulaukę, galėsim išsiųsti. Tada
pilną procentą gausime.
Ne be reikalo aš kažką negero sapnavau
praeitą naktį.
Juodu sueina į vidų. Angliakasis, pirma, jo pati su
baltiniais paskui. Užsidaro durys, ir kieme vėl viskas ramu ir tylu. O troboje senis
ruošiasi praustis, senė bėgioja nuo vienos sienos prie kitos. Kalba eina apie darbą ir
pinigus pinigus ir darbą.
Nebe taip, kaip seniau buvo Peinoje, kalba
senė.
Mašinos. Visur dirba mašinos, o pas mus senais
kebeldais anglis kasama, sako senis.
Taip, Peinos kasyklos, neįvedusios naujų
išradimų, nebeišlaiko konkurencijos. Jos tenkinasi aprūpinusios anglimi tik mažą
apylinkę. Todėl vasarai atėjus Peinoje darbas sustoja. Angliakasiai be darbo bastosi ir
laukia žiemos. Ir žmnoės, dirbą už algą, neturi prisipylę aruodų.
Ima temti. Viduje pusvalandį žybsi silpna šviesa.
Paskui užgęsta. Samuoliai abudu nueina į tą pačią lovą, kurioje gulėjo pirmą
naktį, ir apsikabina. Juodu spaudžiasi vienas prie antro ir bijo netekti vienas antro.
Nes ilgos dienos, ilgos naktys ir ilgi vakarai būtų dar ilgesni tam, kuris liktų
vienas. Atsiminimas jaunų dienų, bendros keturiasdešimt metų kovos su rūpesčiais ir
baimė traukia juodu labiau ir labiau vieną prie antro. Jųdviejų kova priėjusi prie
galo. Jų gyvenimo rodiklis tuojau sustos ties ta pačia litanija, nuo kurios jis pakilo
prieš dešimtis metų. Juodu drauge kovojo, vienas antram padėjo, tardavos ir
rūpindavos ir kas buvo galima, pasiėmė. Tačiau neteko daug kas pergyventi nei
pamatyti. Jų gyvenimas buvo paprastas, kaimiškas: truputis ašarų, truputis džiaugsmo,
daug ašarų, truputis alaus. Tai juodo darbo žmonių likimas! Jis prilygsta tam siūlui
drabužy, kurio niekas nemato, bet kurį visi žino laikant drabužio formą. O jeigu kada
kur kas kalbama, tai, žinoma, kalbame ne apie tą siūlą, bet apie patį drabužį.
Užmigę juodu vienas sapnuoja apie dukterį
Viktoriją, kuri gyvena su mašinistu ir augina penkis vaikus, arba apie dukterį Anelę,
kuri ištekėjusi už lakūno, arba apie našlę Saliutę, tą jauniausiąją, arba dar
apie kitą ir kitą dukterį, kurios visos gyvena Chicagoje. Kitas sapnuoja apie sūnų
Juozą, kuriam nutraukė ranką kasyklose, arba apie Stasį, kuris kažin kur išvažiavo
ir dingo.
Dar po mėnesio.
Viskas sukosi ratais. Pirmiausia Peinos miestelis,
paskui laukai, o už laukų milžinai miestai, ypačiai Chicaga su savo linguojančiais
plieno namais, pasauliniais bankais ir didelėm šviesom, kurias net Peina naktim mato.
Sukosi ir rėkė: Tuš-tuš-tuš-čia!
Ir viskas prasidėjo ir baigėsi prie banko. Bankas
užsidarė! Vekseliai, abstraktai, pinigai viskas nugarmėjo į bedugnę. Bankas!
Gal ir gerai, kad užsidarė. Nes senių Samuolių
pirmą kartą taip sudrebėjo širdys ir išvirto akys. Ir pirmą kartą juodu išgirdo
bendrą visur esančio balsą: Tuščia!
Bankas užsidarė! klykė senės ir jaunos
moterys. Ir rinkosi visi angliakasiai: vyrai, moterys ir vaikai, į būrį, į pamišusią
gaują! Pasigėrė miestelis pasigėrė nelauktu išgąsčiu!
Susispietė apie banką pasiutusi angliakasių gauja.
Ir mynė jie stipresnis silpnesnį po kojų, grūsdamiesi prie lauko durų, kurios buvo
visais raktais užrakintos. Jie grumdėsi pečiais, griuvo vienas kitam po kojų,
laužėsi kaulus ir mindė vaikus ir seneles, nors kartkartėmis, pabundant sąmonei, jie
ir girdėjo tuščiam banke girtą kvatojimą: Tuščia. Pas jus ir čionai tuščia!
Kelios dešimtys metų, vilkusios sunkų darbą,
trūkumus, baimę, rūpesčius ir ašaras, girtai, išsikvėpusiai kvatojo seniam ir
senėm: galų gale viskas tuščia!
Senis Samuolis su pačia patys pirmieji atbėgo prie
banko durų ir laikėsi įsikabinę į durų rankeną. Jų sūnus, berankis, stovėjo
netoli jų. Bet jie nematė vienas kito.
Didelis sumišimas. Bet kam?
Atiduokite mūsų pinigus.
Pinigus!
Išmirsime mes badu!
Skrido balsai ir keiksmas iš visų pusių.
Bet kam? Kam?
Rytoj.
Bargan neduodame.
Visos krautuvės, parduodančios mėsą, duoną,
daržoves ir švarkus, kaip viena, išstatė iškabas: Bargan neduodame.
Mat Peinos angliakasiai, nedirbdami vasarom, buvo jau
keletą metų įpratę imti bargan daiktus, už kuriuos jie užmokėdavo žiemai atėjus.
Kas bus dabar? Peina išsižiojo.
Samuolienė iškrapštė kelis doleris iš kojinės
ir pakasė darže.
Mes turime daržą. Greitai bus ridikėlių,
svogūnų. Paskui bulvių, senė pradėjo ramintis.
O aš eisiu žuvauti, pridūrė senis.
Bet senė įsižeidė. Vistiek ne taip, kaip reikia.
Visi eis žuvauti. Kur tos žuvys?
Vis dėlto badu nemirsime.
Mirti gal nemirsime. Bet ne kas ir taip gyventi.
Aš tau sakiau: išsiųsk pinigus į Chicagą. Išsiųsk pinigus. O tu...
Jau buvo matyti, kad viskas velniop eina.
Tu geriau užsikimšk snukį. Man ir taip jau per
daug.
Po kelių dienų jaunesnieji pradėjo išsivažinėti
į didmiesčius. Ir Samuolių įnamiai, kurie gyveno viršuje, išvažiavo.
Viršus dabar amžinai stovės tuščias,
bliaubė senė. Iš niekur nė centelis neatplauks. Aš sakiau tau: išsiųsk pinigus,
išsiųsk pinigus. O tu springai su tais procentais. Dabar turi šuns uodegą.
Pasikark! Tu pribaigsi mane su savo prakeiktu
liežuviu.
Dar po kelių dienų Samuolienė atsikasė pinigus ir
pasiėmė pusę. O dar po dviejų savaičių paėmė likučius.
Paskutiniai, ji rodė seniui.
Ir gerai. Dabar nebereikės bijoti, kad kas
nepavogtų. Pinigai niekam gero nepadarė, ironiškai šyptelėjo senis.
Gali tu sau juoktis. Bet kaip tu juoksies, kada
tikras badas užsikars ant sprando?
Bet bijoti bado nebuvo pagrindo. Bulvės baigė
užaugti. Duktė Viktorija atsiuntė iš Chicagos dvidešimt dolerių. Kitos žadėjo dar
atsiųsti. Buvo tik neramu ir pikta, kad sutaupyti per keturiasdešimt metų pinigai žuvo
ir dar tenka laukti malonės iš kitų rankų. Vadinasi, tai, ko labiausiai Samuoliai
bijojo, dabar atėjo pas jų duris ir nenuvaromai kaukia. Senatvė be pinigų! Svaigo ir
sunkėsi jam galva. Pamažu jis silpnėjo. O jo žmona, kurią jis mylėjo per
keturiasdešimt metų ir kuri visada jam padėdavo, šiandien, jo sunkiausią valandą,
kaip kūju vanojo jam per galvą savo priekaištais dėl pinigų.
Kažkas sakė: prie grabo žmogaus lieki
visiškai vienas, pats vienas. Ir aš likau vienas. Vaikai rūpinasi savo bėdom. O tu
irgi palikai mane. Keturiasdešimt metų tu buvai su manim...
Jis taip kalbėjo, o žuvę pinigai, trys
tūkstančiai dolerių keturių dešimtų metų prakaitas, gyvas auksas žybčiojo jo
silpnose akyse. Jis vos vos susilaikė, nepradėjęs rėkti:
Auksas dega!
Ir vieną rytą Samuolis, bučiuodamas savo pačią,
paliko ašaras ant jos veido.
Kur eini? klausė ji.
Einu pasivaikščioti, atsakė jis.
Kada pareisi? vėl klausė ji.
Greitai, taip pat jis atsakė.
Ir išėjo.
Mažais žingsniais, vos koją pakeldamas, galvą
nuleidęs, jis vilko jau baigiantį sutriunėti savo kūną. Kartas nuo karto pažvelgė
jis į vieną pusę, kur buvo kalnai, ir į antrą, kur snaudė išsitiesusios mažos
angliakasių trobelės. Jis ėjo tuo taku, kurį kasdien du kartus per dieną mindžiojo
per keturiasdešimt metų! Daug kas pakeliui jam krito į akis ir priminė praeitį
nesurištų atsiminimų ir pergyvenimų kaspinas pamažu slinko pro jo jau pavargusią
galvą. Pirmieji jaunikliai žvirbliai, kurie maišėsi take ir jau patys ieškojo sau
maisto, priminė jam užaugusius jo vaikus, kurie gyvena didmiesčiuose. O labiausiai
priminė jam jo sūnų Juozą, kuris čia gyvena, be rankos.
Ten toliau tviskėjo kasyklos, suverstos anglies
stirtos, žibančios saulės spinduliuose. Ir ten teliuskavo jo prakaitas ir kraujas
ten sunkėsi visi jo keturiasdešimt metų. O toliau buvo rūkas.
Toli paėjęs, jis atsisuko pažiūrėti į savo
trobelę, kuri pilka, maža niūksojo po žaliais medžiais. O netoliese stovėjo jo
sūnaus, to berankio lauželis.
Ir... Jis pamažu nuvilko kojas tuo taku, kuriuo
išvaikščiojo 40 metų. Jo įmintos pėdos susimaišė su kitų įmintom pėdom.
Senė Samuolienė dar žiūrėjo pro langą ir
laukė. Bet nesulaukė ji žinios apie savo vyro likimą. Nes po dviejų savaičių prie
savo sūnaus ji mirė.
Troba, kurioje juodu pradėjo gyvenimą ir vėl vienu
du jį baigė ir kurioje keturiasdešimt metų išgyveno, liko tuščia. Ir tas mažas
takelis, kuris veda iš trobos į bendrą taką, stovi tuščias.
Ir rytą ir vakare vėjas švilpia tuščiam
Samuolių darže, baigdamas išnešioti paskutines jų dulkes.
Kalba autentiška
1 Laužtiniai skliaustai vartojami esant
teksto netikslumams. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|